Žiedinis kopūstas buvo auginamas jau 400 m.p.m.e Egipte. Antikoje – labai vertinamas graikų ir romėnų – ilgainiui buvo pamirštas. XVI a. į Europą jį atgabeno italų jūrininkai, bet tik Prancūzijoje, Liudviko XIV sodininko La Quintinie dėka ši daržovė pasiekė karalių pietų stalą. Ypač ją pamėgo Liudvikas XV, ir tai buvo geriausia jos reklama.
Sveikatai
Dar vadinama kalafioru, ši daržovė turi daug vitamino C, kurio labai nedaug praranda po nuskynimo, ir jo gana daug lieka net termiškai apdorojus. Kartu su vitaminu A, kurio taip pat yra nemažai, jie yra puikūs antioksidantai. Šiame kopūste esantis vitaminas PP labai naudingas kraujo apytakai, o B grupės vitaminai stimuliuoja nervų sistemą. Nemažai turi mineralų, tokių kaip kalis, kalcis, magnis.
Žiedinis kopūstas yra rekomenduojamas tiems, kurie kovoja su antsvoriu, nes turi mažai kalorijų, tačiau daug skaidulų ir vandens. Naudingiausia ši daržovė apvirta – ji tampa geriau virškinama. Žiedinis kopūstas apskritai yra naudingas virškinimui – tiek suaugusiems, tiek vaikams nuo vienerių metų. O kadangi dar turi skrandžiui svarbaus vitamino U, kuris atnaujina ląsteles, jis nepamainomas tiems, kurie kenčia nuo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės. Žiedinis kopūstas priešingai nei paprastas kopūstas nedirgina skrandžio gleivinės, skatina tulžies išsiskyrimą ir gerina kepenų darbą.
Moksliniai tyrimai parodė, kad reguliarus žiedinių kopūstų vartojimas beveik dvigubai sumažina piktybinių auglių riziką. Jame esantys gliukozinolatai ir izotiocianatai – grupės antioksidantų, kurie lėtina vėžio ląstelių augimą. Įrodyta, kad laboratorinėmis sąlygomis šios medžiagos efektyviai veikė prieš gaubtinės žarnos, plaučių, krūtų ir prostatos vėžines ląsteles. Be to, kartu dar randama karotenoidų ir flavonoidų, kurie taip pat turi priešvėžinių savybių.
Maistui
Vis tik norint išsaugoti daugiausia naudingų savybių, rekomenduojama daržovės nevirti – geriausia naudoti šviežią arba apkepti keptuvėje su trupučiu kokybiško aliejaus, kuris padės geriau pasisavinti riebaluose tirpius vitaminus. Trumpas kepimas ant didelės ugnies taip pat sumažins žiedinio kopūsto sieros kvapą. O išsaugoti daržovės spalvą padės šaukštelis citrinos sulčių arba pieno.
Žiediniai kopūstai gali būti įvairių spalvų: balti, geltoni, violetiniai. Kad ir kaip stengsimės apvirę išsaugoti kopūsto spalvą, tačiau patikimiausia būtų paruošti žalias salotas ir patiekti su mėgstamu padažu, kad ir gvakamole, tapenada ar humusu.
Kalafioras gali būti ne tik stalo puošmena. Šios daržovės išskirtinumas yra jos galva su daugybe žiedynėlių, kuriuos išskirstę ir apvirę galėsime dėti į salotas, o apvolioję tešloje ir pagruzdinę – turėti puikų užkandį aperityvo stalui. Tuos pačius žiedynėlius dar labiau pasmulkinę, galėsime gaminti rizotto, o sutrynę iki vientisos masės, įdėję šiek tiek miltų nesunkiai paruošime gnocci (itališkus virtinukus) arba suformuosime sveikesnį picos padą. O įspūdingiausias patiekalas, mano manymu, yra kepta žiedinio kopūsto galva – reikia tik parinkti kuo gražesnę ir jūsų stalas taps įsimintinas.
Auginimas ir atsargos
Šią daržovę nesunkiai galite užsiauginti ir patys. Sėklas pasėję balandžio mėnesį, gegužę išaugusius daigelius jau galėsite sodinti į atvirą gruntą – beliks dažnai ir gausiai laistyti, apkaupti arba mulčiuoti, o po gausesnio lietaus supurenti žemę. Didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas jų galvutėms, nes šios yra jautrios tiesioginiams saulės spinduliams ir rudens šalnoms. Nuo tiesioginių saulės spindulių galvutės pagelsta, greitai ima skleistis, praranda standumą ir skonį, o paliestos šalnos ima ruduoti, gesti. Galvutes galima apsaugoti uždengus apatiniais augalo lapais.
Nuimtą žiedinių kopūstų derlių geriausia užšaldyti. Kopūstų žiedynėlius nupjaustyti, sudėti į šaldymui skirtus maišelius ir dėti į šaldymo kamerą.
Straipsnio šaltinis:
https://www.lesfruitsetlegumesfrais.com/fruits-legumes/choux/chou-fleur/coin-des-curieux