Rabarbarų istorija yra labai sena, o jo kilmės šalis yra Azija. Rabarbarų pavadinimas kildinamas iš lotynų kalbos “reuburbarum”, kuris reiškia “barbarų šaknis”, nes tuo metu šią daržovę valgė tik svetimšaliai, kurie dar buvo vadinami “barbarais”.
Kad rabarbarai neužtruko keliaudami iš Azijos į Europą, turime būti dėkingi Marko Polo, Venecijos pirkliui ir keliautojui. XVI amžiuje ši daržovė buvo naudojama tik medicininiais tikslais, – ja buvo gydomos venerinės ligos. Ir tik XVIII amžiuje rabarbarų stiebai prasiskynė kelią į virtuvę, o anglai buvo pirmieji juos panaudoję maisto gaminime.
Šis augalas yra labai paplitęs šiaurinėje ir rytinėje kontinento dalyje. Jis gali užaugti iki 1 metro aukščio, valgomi jų yra tik stiebai, tuo tarpu lapai – yra nuodingi. Augalas nereikalauja daug priežiūros, tačiau apravėti piktožoles būtina. Rabarbarai mėgsta drėgmę, todėl sausuoju periodu jį būtina laistyti. Dauginamas yra kereliais kovą arba spalį. Derlius imamas nuo vidurio balandžio iki rugsėjo. Lapus rekomenduojama ištraukti nuo šaknų – pjauti jokiu būdu nereikia.
Nauda sveikatai
Rabarbarai gali teigiamai veikti sveikatą, nes turi labai daug skaidulų. Vienos jų yra tirpios, kitos ne. Pirmosios mažina cholesterolį, o pastarosios – gerina žarnyno peristaltiką.
Rabarbarai taip pat turtingi kalciu – 145 mg kalcio 100g rabarbarų, tuo tarpu piene šis santykis yra 120 mg /100g. Kalcio, esančio rabarbaruose, organizmas negali pasisavinti, kadangi jis susijungia su oksalo rūgštimi ir susidaro kalcio oksalatas. Jos kiekį rabarbaruose sumažina jų terminis apdorojimas. Saikingas rabarbarų vartojimas, ypač jei apsieinama be cukraus, yra puikus antioksidantų (polifenolių, antocianinų – nuo jų priklauso raudona rabarbarų spalva), beta karotino šaltinis.
Ši daržovė taip pat turi vitamino C ir magnio. Rabarbaruose yra išskirtinai didelis vitamino K kiekis – jis svarbus kraujo krešėjimui, kaulų struktūrai, osteoporozės profilaktikai, imunitetui, yra duomenų, jog mažina Alzheimerio ligos riziką. Tai – naudingas maistas, nes turi mažą kalorijų kiekį (100 g – tik 21 kcal.).
Galimos rizikos
Kadangi rabarbarų lapai nevalgomi dėl per didelės koncentracijos oksalo rūgšties (kuri yra kenksminga), stiebai taip pat turi būti saikingai vartojami – ši rūgštis niekur nedingsta, tiesiog jos lapkočiuose yra labai mažai. Tačiau svarbu žinoti, kad rabarbarais reikia mėgautis pavasarį, vėliausiai iki Joninių. Mat šis augalas pavasarį turi daugiau citrinos ir obuolių rūgščių, o vasarą pradeda daugiau kaupti oksalo rūgšties. Tiesa, tvirtinama, kad oksalo rūgšties kiekiai nėra dideli, tačiau geriau nerizikuoti žmonėms, sergantiems podagra, inkstų ligomis, inkstų akmenlige.
Rabarbarai virtuvėje
Pavasarį nuskinti saldžiarūgščiai lapkočiai – puikus įdaras įvairiems pyragams, desertams gaminti, ledams pagardinti. Vaikus galima nudžiuginti kisieliais, kompotais, želė. Rabarbarų švelni rūgštelė labai tinka cukatams. Jų stiebai tinka tartalečių ar galečių įdarams ruošti, o į porą puikiai tinka braškės, obuoliai, kriaušės.
Rabarbarai labai gerai dera prie mėsos bei žuvies patiekalų. Vasarą juos drąsiai galite įtaisyti kepsninėje šalia mėsytės. Jų taip pat galima dėti į sriubas ir troškinius.
Kadangi šiose daržovėse yra didelis kiekis oksalo ir obuolių rūgšties, jie rečiau valgomi žali. Žinoma, termiškai neapdoroti rabarbarai yra vertingesni, tad lapkočiais galima pagardinti įvairias salotas. Ir šeimynai, ir svečiams galima pasiūlyti išskirtinio deserto – supjaustytus lapkočių gabaliukus pamirkyti meduje. Tik prieš vartojimą reikia nulupti lapkočių odelę. Toks deserto valgymas ypač turėtų patikti vaikams. Rabarbarai laisvina vidurius, tad, suprantama, mėgautis tokiu desertu reikia saikingai.
Rabarbarų galima užsišaldyti žiemai (prieš tai patariama nuplauti verdančiu vandeniu), išsivirti uogienių, džemų. Rūgštūs lapkočiai tiks su saldesnėmis uogomis. Rabarbarų skonį pabrėžia apelsinų žievelės, imbieras, cinamonas.
https://lsveikata.lt/virtuves-subtilybes/gaivinanti-rabarbaru-rugstele-6523