Nuo ko priklauso augalų spalva?
Atsakymas – nuo antocianinų. Antocianinas (išvertus iš graikų kalbos – “mėlynoji gėlelė”), kitaip dar vadinami antocinais, atsako už tamsiai raudoną, avietinę, violetinę ir mėlyną spalvą augaluose ir nudažo beveik visas uogas, obuolius, raudonuosius kopūstus, ridikėlius ir bulves raudona odele. Šį pavadinimą davė vokiečių chemikas L. Markvartas 1835 metais. Vokiečių biochemikai R. Vilšteteris ir A. Štolis, 1915 metais ištyrė antocianų cheminę sudėtį. Pigmento, taip pat, ir augalo organų spalva, priklauso nuo to, kokia yra augalo spalvotų organų ląstelinių sulčių reakcija. Kai keičiasi sulčių reakcija (rūgšti ar šarminė), antocianai keičia spalvą nuo raudonos iki mėlynos, (antocianinai rūgščioje aplinkoje raudoni, neutralioje – violetiniai, šarminėje – mėlyni).
Antocianinų yra daugelio augalų žieduose, vaisiuose ir lapuose. Įvairiuose augaluose jų rasta apie 100. Antocianinai ne tik nudažo augalo žiedus ir vaisius, bet ir padeda privilioti žiedų apdulkintojus, vaisių platintojus, saugo augalus nuo nepalankių sąlygų. Antocianinams susidaryti svarbu šviesa, šiluma, dirvos rūgštingumas.
Mėlynės sveikatai
Mėlynės, kurių cheminėje sudėtyje yra antocianinų ir kitų vertingų medžiagų, teigiamai veikia tinklainę, gerina regos nervų kraujotaką, neleidžia išsivystyti glaukomai, kataraktai.
Mėlynėse yra nemažai beta karoteno ir vitamino C. Beta karotenas organizme virsta vitaminu A, kuris labai svarbus regėjimui – be jo vystosi vištakumas (sutrinka regėjimas prieblandoje), ima drumstis ragena. Šios uogos mažina ir akių nuovargį, tad itin tinka ilgai būnantiems dirbtinėje šviesoje ar dirbantiems kompiuteriu, taip pat didina akiplotį, padeda tiek sergantiesiems trumparegyste, tiek senatvine toliaregyste.
Mėlynės itin tinka esant viduriavimui, taip pat sumažėjus skrandžio rūgštingumui. Mat uogose esantys taninai slopina uždegimus, krešina gleivinės paviršiuje esančias baltymines medžiagas, taip susidaro plėvelė, kuri apsaugo ląsteles nuo nuolatinio dirginimo, mažina žarnyno peristaltiką, uždegimus, skausmus, gerina virškinimą. Uogų pektinai absorbuoja žarnyne esančias toksines medžiagas, mažina rūgimo ir puvimo procesus. Geriausiai nuo viduriavimo tinka džiovintų uogų užpilas, bet gali būti vartojamos ir šviežios uogos.
Mėlynėse esantys vitaminai C ir E veikia kaip antioksidantai, neutralizuojantys laisvuosius radikalus organizme. Karotinas ir vitaminas C palaiko kraujagyslių elastingumą, B grupės vitaminai dalyvauja nervinių ląstelių metabolizme, jau minėtas vitaminas A būtinas ne tik geram regėjimui, bet ir gerina odos, plaukų, nagų būklę.
Be to, mėlynės didina dopamino kiekį smegenyse, o šis labai svarbus koordinacijai, judėjimui. Padidėjus jo kiekiui, išsiskiria augimo hormonas, padedantis atsinaujinti kūno ląstelėms. Bostono universitete atlikti tyrimai parodė, kad gausiai vartojant mėlynes, sustiprėja raumenų jėga, gerėja atmintis, judesių koordinacija. Mėlynės padeda kovoti ir su mažakraujyste, nes jose itin gausu geležies. Taip pat yra kalio, fosforo, kalcio, mangano.
Mėlynės tinka ir sergantiems diabetu. Paprastai sergantiems diabetu nerekomenduojama valgyti vaisių ir uogų, nes juose esanti fruktozė didida cukraus kiekį kraujyje. Tačiau mėlynėms (kaip, beje, ir obuoliams) ši taisyklė netinka. Mėlynėse aptikta biologiškai veiklios medžiagos niomirtilino, kuris mažina cukraus kiekį kraujyje ir gali būti vartojamas kaip papildoma priemonė cukriniam diabetui gydyti. Mėlynių lapai įeina į vaistažolių mišinių nuo cukraligės sudėtį. Diabetikai gali valgyti tiek šviežias uogas, tiek gerti jų lapų nuovirą.
Šios uogos taip pat gydo odą ir gerklę. Dėl antiseptinių savybių sergant žvyneline, egzema, nudegus, iškilus spuogams, galima mėlynių kompresus dėti ant odos. Taip pat šviežių uogų sultimis arba lapų užpilu galima skalauti gerklę sergant jos uždegimu ar angina, peršalus.
Mėlynių uogų nuoviras skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, todėl tinka žmonėms, sergantiems inkstų ir kepenų ligomis, tinka esant tulžies pūslės, inkstų ar šlapimo pūslės akmenligei, nes tirpdo juose susiformavusius akmenis.
Mėlynių atsargos žiemai
Uogienės. Jei norime gauti kuo daugiau vitaminų ir mikrolementų, naudingiausia mėlynes valgyti šviežias, tačiau savo gydomųjų savybių jos nepraranda ir apdorotos. Kartais šios net sustiprėja (tarkim, nuo viduriavimo geriau tinka ne šviežių, o džiovintų uogų nuoviras). Uogienę išsivirti galima pagal savo skonį. Jei norime skystesnės, – užpilame mėlynes cukrumi ir palaikome per naktį, o verdame kitą dieną. Jei norime tiršto džemo, verdame iškarto. Dar sveikesnė trintų uogų uogienė. Sutrynę uogas išmaišome su cukrumi; kai šis ištirpsta, supilame į stiklainius ir pasterizuojame 70 laipsnių temperatūroje. Laikome šaldytuve, nes trintos uogienės greičiau rūgsta. Kad uogienė mažiau dažytų, galima maišyti uogas su raudonaisiais serbentais.
Šaldytos mėlynės. Mėlynės labai tinka šaldymui, nes jų skoninės savybės ir išvaizda taip apdorojus beveik nepasikeičia. Paskleistas plonu sluoksiu mėlynes apibarstome cukrumi (taip jos išsaugos savo kvapą ir skonį), dedame į šaldiklį. Kitą dieną susemiame ir sudedame į sandarius indelius. Laikome šaldiklyje.
Džiovintos mėlynės. Uogos. Renkamos gerai sunokusios sausos uogos. Pavėsyje apvytinamos ir tuomet džiovinamos ne aukštesnėje nei 60 °C temperatūroje. Išdžiovintos uogos labai raukšlėtos, silpno kvapo, rūgščiai saldaus skonio. Iš šių uogų labai tinka daryti arbatas. Džiovintas mėlynes galima vartoti net 2 metus.
Lapai. Ne mažiau naudingų savybių turi mėlynių lapai. Jų nuoviras slopina uždegimą, gerina virškinimą, stabdo viduriavimą, mažina cukraus kiekį kraujyje, turi antiseptinių savybių. Skinami prieš augalui žydint ar žydėjimo pradžioje – gegužės-liepos mėn.
Patiekalai iš mėlynių
Iš mėlynių galima pasigaminti aibę skanių dalykų – nuo sveikuoliškų kokteilių iki gurmaniškų desertų. Vasarą per karščius gali būti labai paklausūs mėlynių ledai, o orams atvėsus bus labai vertinami pyragai.
http://www.delfi.lt/gyvenimas/naujos_formos/antocianai-augalu-spalvu-magai.d?id=20226655