2016 metai ir pojūtis, kad tavyje kaunasi vidiniai demonai – noras kažką keisti, o labiausiai keistis pačiai. Rašyti savo dienoraštį man buvo per paprasta. Kažkada buvo smagu savo jaunatviškus išgyvenimus dėstyti storame sąsiuvinyje, o dabar įdomu patyrinėti, kaip formavosi asmenybė, pamatuoti vertybes, kurios buvo tada, su tomis, kurios atsirado bėgant metams.
Rašyti viešą dienoraštį ir kalbėti apie savo asmeninius išgyvenimus? – Nemanau, kad tai gera mintis. Niekada ir pati neturėjau didelio noro kapstytis po kitų gyvenimus, narplioti visus „už“ ir „prieš“, įsitraukti į „ką jūs manote?“.
Nepatinka tuščios kalbos, kaip ir labai „įprasmintos“, taip kaip netinka video siužetai, kur greitai kažkas pagaminama su noru sumaitinti, kaip greito maisto mėsainį. Tačiau lėtas filmas su jaukiai spragsinčiu židiniu, ar ramiai stebinčiu šeimininką augintiniu, išsitaškantys lašai ant lango stiklo ar lėtas snaigių nusileidimas ant medžių šakų, kamienų, namų stogų, palangių, laiptų ir terasų – įprasmina „čia ir dabar“. Gal todėl, kad kontempliacija, kaip ir meditacija mano trokštama būsena.
Bet pasiilgstu ir vaikų klegesio, vakarėlių šurmulio, aukštakulnių ir kaspinų – kai lauki, o sulaukus – visą save išdalini arba ištaškai, arba gamini penkis patiekalus iš karto, nors žinai, kad kažką pražiūrėsi, kažko neįdėsi, arba dar blogiau – švarūs ir išvėdinti namai padvelks svilėsiais. Bet net ir susigadinusi savo, kaip geros šeimininkės įvaizdį, neišmoksiu šių pamokų ir nepadarysiu namų darbų, tam kad kitą kartą viską pakartočiau. Atkartojimas yra mano didžiausia yda, o gal dorybė. Tai, kas mano ir tik mano – negali būti niekieno daugiau. Kartoti taip ir neišmokus arba kartoti tam kad, išmoktum – ką renkuosi aš? – Pirmąjį. Gal dėl to, kad vidutiniškai labai netoleruoju pedantų ir perfekcionistų – kartais pati balansuoju ties šia riba ir pliekiu save botagais.
Įžanga ilga, bet dėstymas bus trumpas. Mėgstu kurti, – nieko nuostabaus, juk tokie žmonės ir rašo internetinius dienoraščius, kuria savo verslus. Svajonių daug, bet labiausiai šis projektas man reikalingas tam, kad pabūčiau su savimi. Tai yra mano didžiausias nuodėmklausys, patarėjas ir kritikas. Nieko neturiu artimesnio. Man jis reikalingas kaip kasdienis maistas, vanduo ir oras. Kiekvieną kartą atsivertusi baltą lapą, suvirpa širdis ir apima jaudulys, tarsi atėjus į pirmą pasimatymą. Kaskart įgyvendinti paruošta mintis pakylėja sielą link debesų ar mėnulio. Įkvėpimas ateina dieną, bet jo galiu sulaukti ir naktį. Kuo blogi ankstyvi rytmečiai ar ramios popietės?
Rašymas – poezija, trumpi pamąstymai egzistenciniais klausimais, koncentruojantis į detales. Gamtos ritmas ir jos sezoniškumas, nuolatinė kaita – tai yra tai, kas mane žavi, įkvepia ir jaudina. Labiau patinka sustabdyti, nei vaizdo juostoje slenkantys kadrai. Nuotrauka, man yra magiška. Vaikystėje nučiupinėti atvirukai, per pojūčius atėjo į pasąmonę, kad išpildytų vaikystės pasakas, senolių pasakojimus ir poetų apdainuotą meilę gamtai.
Taip keistai susiklostė, kad niekad nebuvau atsidavusi maistui, bet staiga ėmiau ir nėriau į tą pragaro virtuvę. Gal kažkam tai rojaus sodas, nors nelabai tuo tikiu. Esu įsitikinusi, kad bet kokia aistra yra nuodėminga. O tai, kad bekurdamas atveri slapčiausias savo kerteles, kas tai? – Tai nuodėmingasis TU. Tai, kas labiausiai apnuoginta, tai nebūtinai yra vertinga, bet tai yra tikra, tai, ką atiduodi nelaukdamas grąžos, kas tave išlaisvina, to, ko nusikratai tarsi kupros, kuri tave slėgė ne vienerius metus. „Ar patiks kitam?“ – tai stabdis, bet ne varomoji jėga. Jį užtraukus, nieko nepavyks sugeneruoti, nes tai „ką pamanys kiti“ yra mirtinas kūrėjo priešas.
Manęs net patys artimiausi klausia, kodėl aš to ėmiausi? Kam man to reikia? Kodėl mano kūryboje nėra džiugesio? Man klausimai nekyla, atsiskaityti niekam neprivalau, nes ne toks buvo mano sumanymas. Atvirkščiai – tai ilgai uždaryto džino paleidimas, išsivadavimas iš aplinkinių įtakos, ištrūkimas iš savigraužos. Kai esi laisvas viduje, gal būt gali būti įdomus ir kitiems, bet tai NĖRA TIKSLAS savaime.
Gaila, kad kažką nuvilsiu neparašiusi apie tai, kokius receptus dedu, kaip jie gimsta, auga? Ką valgau, o ko ne? Bet tai yra tik kintamas dėmuo. Jei šiandien mano favoritai yra sausainiais, po savaitės gal įsimylėsiu pyragaičius, ar net imsiuosi macarons‘ų studijos. Šiandien man patinka daržovės, o rytoj gal būt semsiu avižinę košę, pagardintą riešutų sviestu. Šiandien dievinu espresso kavą, rytoj gal būt mėgausiuosi matchos puodeliu. Nieko nežinau… ir nieko negaliu pažadėti. Nerašau dienos, mėnesio, metų tikslų, bet žinau kryptį, jos nekeisiu…
Esu laisva ir nepriklausoma, o tai yra didžiulis džiaugsmas ir LAIMĖ.
Ar kam įdomi mano profesija? Pati niekad nesidomiu kūrėjų diplomais – imu arba ne.
Jei esame bendraminčiai – man didelė palaima, Jūsų laiškai – didelis džiaugsmas!
Tarp kitko, aš – Alvyra, iš graikų kalbos „aukšta, kilminga“ – nors tai visiškai nesusiję su manimi.
Su pagarba savo skaitytojams
@Lessaisons.lt
Labas rytas Alvyra
esu “labai anksti prabundanti -“vyturys”,dabar yra ramus ,pilkokas sekmadienio rytas. Perskaičiau Tavo “apie mane”, -pasijutau kaip pabendravusi.Šaunuolė ,kad išleidai savo džiną,kad suradai veiklą,kuri yra maloni būtent Tau,save realizuoji.Opra sako:”atrask veiklą kurią gali daryti neatlygintinai ir tapsi milijonierium” :)Sėkmės ,džiaugiuosi,kad registravausi į kursus, susipažinau su Tavim.Tikiuosi kada paragauti Tavo “iįsilaisvinimo”reultatų.
LesSaisons
Ačiū, Ryte, – kaip smagu gauti tokius laiškelius.:) Esu pamaloninta…