Riešutų sviesto sausainius kepu antrą kartą, tačiau šį kartą – receptas kitas. Jis yra ne mano sukurtas ir kad tai ne bus tikri florentinai, o į juos labai panašūs sausainiai – supratau iš karto, todėl ir nedrįsau jų pavadinti tiesiog florentinais.
Klaidingos informacijos yra visada, o mano tikslas skaitytojui pateikti kuo tikslesnę. Štai, vienos puikios tinklaraštininkės informacija apie florentinus yra klaidinanti, nes ji teigia, kad florentinai yra prancūziški skanėstai, kurių galima rasti kiekvienoje šios šalies kepyklėlėje. Iš tikrųjų tai tik pusė tiesos. Kas nesusipykęs su Europos kalbomis, tai tikriausiai supranta, kad pats pavadinimas skamba itališkai.
Traškūs sausainiai, kurių pagrindas yra kapoti migdolų riešutai, sulipinti medumi, pagardinti apelsino žievelėmis, sutvirtinti plonu šokolado sluoksniu yra tradiciniai italų desertiniai gardėsiai. Jų, kaip kokių ambasadorių “atvykimas” į Prancūziją siejamas su Liudviko XII ir jo žmonos Onos Bretonietės valdymo laikotarpiu (XV a. pabaiga-XVI amžiaus pradžia).
Prie šiuolaikinio gyvenimo tempo labai išpopuliarėjo à la florentinai iš kukurūzų dribsnių sulipintų medumi. Kitas greitas būdas juos pasigaminti – sumaišyti avižinius dribsnius su kondensuotu pienu. Tokius pavadinčiau “Tinginio florentinais”, nors nieko prieš juos neturiu – mielai pasivaišinu, kai kas nors pasiūlo prie kavos.
Tikrų florentinų, gamybos procesas užtrunka, o pabaigoje juos dar reikia ir “užgrūdinti”, kad turėtų kuo ilgesnį galiojimo laiką. Tokius sausainius drąsiai galima laikyti ir mėnesį patalpintus metalinėje dėžutėje. Mačiau vieną televizijos laidą – sužavėjo: viena moteris taip lengvai ir džiaugsmingai juos gamino, ir tai buvo pavyzdys, kokie iš tikrųjų turi būti šie skanėstai. Gaila, neišsisaugojau nei jų recepto, nei įsidėmėjau šeimininkės.
Tačiau, kartą patraukė akį kiti gražuoliukai. Florentinai?! – Gerai, galvoju, reikia ir man pabandyti juos pasigaminti. Pirmas bandymas – tai tik paprasti, nors ir labai skanūs, bet birūs migdolų riešutų sausainiai. Tada jiems trūko lipnumo. Supratusi esmę, mėginau antrą kartą – pavyko geriau. Ir čia jau sutinku su pradžioje paminėtos gerbiamos tinklaraštininkės mintimi, kad kuo mažiau dėsime sausų produktų, tuo sausainiai bus klampesni ir traškesni – labiau panašūs į tikruosius florentinus.
Gal ir viskas. O, ar manieji labiau riešutiniai ar labiau florentinai? – Gal jūs padėsite man atsakyti į šį klausimą?
Nors dar turiu pridurti, kad tai yra sveikuoliškas jų variantas, nes jokie saldikliai, išskyrus kokosų palmių žiedų cukrų, čia nenaudojami.
Gal tai ir ne pigus sausainis “prie kavos”, bet laukiamas svečias tikrai jo nusipelnęs…
Reikės:
- 2 st smulkintų migdolų
- 3 v.š. speltos miltų
- 2 v.š. tarkuotos apelsinų žievelės
- 3/4 st kokosų palmių žiedų cukraus
- 1/2 st migdolų riešutų kremo (sviesto)
- 2 v.š. kokoso aliejaus
- 1/3 st kokosų kremo (grietinėlės)
- 2 v.š. klevų sirupo
- 1/4 a.š. smulkios jūros druskos
- 1/3 st džiovintų spanguolių (nebūtinai)
- 80 g juodojo šokolado (nebūtinai)
Gaminimas:
- Į dubenį sudėkite smulkintus migdolus, džiovintas spanguoles, speltos miltus ir apelsino žievelę, viską išmaišykite.
- Į elektrinio plakiklio indą sudėkite riešutų kremą, kokoso aliejų, kokosų kremą, kokosų cukrų, klevų sirupą, suplakite iki vientisos masės.
- Gautą masę supilkite į sausų produktų mišinį, viską apjunkite, suformuokite rutulį ir padėkite 20 minučių į šaldytuvą.
- Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi, suformuokite sausainiukus: mažu šaukšteliu atkabinkite gabalėlį tešlos, dėkite ant paruošto paviršiaus, spausdami išlyginkite, kad būtų kuo plonesni.
- Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, 8-10 minučių.
- Išėmę atvėsinkite, apšlakstykite tirpintu šokoladu.
Tai štai tokie reikalai su riešutiniais florentinais.:)
Mėgaukitės!
Dar šis bei tas…
Naudojau ne kapotus riešutus, o jų miltus, gal būt todėl tapo daugiau panašūs į sausainius, nors turėjo florentinams būdingo tąsumo.
Kitą kartą dėčiau šiek tiek daugiau kokosų kremo, mažiau miltų, nes šie man kažkiek priminė jau išbandytus ir aprašytus sausainius su riešutų sviestu. Toks panašumas greičiausiai dėl to, kad naudojau ne kapotus riešutus, o jų miltus.
Kartą neturėjau apelsino, – nutarkavau žaliosios citrinos žievelę – tiko.:)