Tiek daug šviesių spalvų, vidurvasary. Laukai nublankę… ir medžiai keičia spalvą. Dar nedrąsūs girdisi svirpliai. Liepų žiedai jau krenta. Sūpuoja obelys savus vaikus. Besislapstydama už debesų, saulė skuba dalinti javapjūtės šilumą.

Klydinėja uogautojų krepšiai. Grybų tik atvaizdai. Palis… „Dar savaitė kita“ – sako žinovai. Lyg susigėdę, kad taip vėlai –  nusidrieks voveraičių takai. Ties savo kakliukus raudonviršiai, ir ūmėdės nesikuklins. Grybų karalius samanų slėpiniuose grybautojus vilios. Karaliai karaliauja ir jiems nieks neįsakys.

Žvelgiu į vandenį. Baidarių kelias. Nutekšnojo viena, antra… Jų čia daugybė, keliautojų upe. Ji priima ir paguodžia ne vieną sielą. Įlipus į šį laivą, pasikeičia erdvės dimensija. Ir laiko. Ir viskas čia kitaip. Liepą čia jų daugybė, keliautojų upe. Kuprinė, daiktkrepšis ir… draugas. Pirmyn! Ar ko nors trūksta?

Grįžtu namo. Nugrimzdo saulė. Virš upės pasirodė balkšvas rūkas. Pakirstos žolės ir vandens kvapas. Vėsu, ir norisi į vidų. Bet dar sustosiu… Sutemas praskrodžia paukščio sparnas… Nepastebėtas nori likti katinas –„kiekvieną vakarą einu medžioti“. Trumpai susvirpia… jau einu… Bet durys uždarytos..? Nejaugi neturiu namų?