Šiek tiek sniego, šiek tiek saulės – geras nuotaikos balansas ir noras pasigaminti kažką nesudėtingo, bet dar neišbandyto. Gal būt tokį jausmą iššaukė per ilgai užsibuvęs šaldytuve nupjaustinėtas kopūstas? O gal intuityvus noras sugrįžti prie per šventinį laikotarpį primirštų dalykų? O gal “konorsiškopūstų” pašnibždėjo šių neįprastų balandėlių mintį?..
O kaip su įprastais balandėliais? Aprašinėti jų gaminimo eigos tikriausiai net nereikia, – mūsų šeimininkės juos užsimerkę gali paruošti. Nebent pradedančiosioms reikėtų “užmesti akį” į receptą (bet kita vertus, jos tą būna išmokę iš savo mamų). Tikriausiai nėra pas mus namų, kur nebūtų kartas nuo karto savaitgalio pietums ar šiaip užsinorėjus, patiekiami šie, mums taip artimo slavų kulinarinio paveldo, kūriniai. Nors tai… Pasidomėjus labiau, – balandėlių kilmės šaknys yra Azijoje, kur jie buvo gaminami iš avienos faršo, sumaišyto su svogūnais ir ryžiais bei suvynioto į jaunus vynuogių lapus. Tačiau ten juos vadino “dolma”, o balandėliais pradėti vadinti tik pasiekę Europą. Manoma, kad tarpinė stotelė ir buvusi Lietuva. Atkeliavę kartu su Vytautu, o jau iš čia su Jogaila pasiekę Lenkiją, balandėliai iš jos paplito po visą senąjį žemyną.
Kodėl toks įdomus pavadinimas? Kas pirmieji jį sugalvojo, iki šiol taip ir neaišku. Ukrainoje jie vadinami „holupki“, Baltarusijoje – „golubki“, o Rusijoje – „golubcy“. Mūsų kaimynai lenkai irgi turi beveik identišką patiekalą, vadinamą „gołąbki“. Taigi, gali būti, kad lietuviai šį pavadinimą išsivertė tiesiogiai – „balandėliai“…
Kiekvienos šeimininkės balandėliai vis kitokie, ar ji būtų ukrainietė, ar baltarusė, lenkė ar lietuvaitė. Ir žinoma svarbiausia, kad būtų pagaminta su meile. O jeigu patiekalas dar ir išradingai patiektas, – triūsas atsipirks šimtu procentų – valgytojai negailės pagyrų, o apsalusi širdis dėkos Dievui, o gal Visatai…
Narplioti balandėlių kilmės ir jų pavadinimo vingrybes, gali neužtekti ir kelių parų, o istorijomis sotus nebūsi. Kadangi kulinarinė kompozicija yra išties nesudėtinga, pigi ir sveika, balandėlių populiarumas nesumenko iki šių dienų, nors Azijos virtuvė diktuoja naujas madas.
O mes galime diktuoti balandėlių madas, – sukti juos į savojinių kopūstų lapus, ar gaminti iš baltagūžių netikrus. Apkepti orkaitėje ir patroškinti su konservuotų pomidorų padažu, – jie bus tas pietų patiekalas, kuriuo galėsite nustebinti ir išlepintus namiškius, pavaišinti pro šalį vykstančius draugus ar giminaičius – paruošite per valandą ir per daug neišvargsite.
Nenustokite ieškoti ir džiuginti…
Reikės: (4 asmenims)
Kukuliams
- 250 g faršo (kalakutienos, kaiulienos, jautienos ar žvėrienos)
- 50 g sausų ryžių
- 50 g pjaustyto svogūno
- 200 g tarkuotų morkų
- 300 g pasmulkinto kopūsto (smulkiai supjaustyto ar sutarkuoto)
- druskos
- maltų pipirų
- raudonosios paprikos miltelių
Padažui
- 1 skardinės konservuotų pomidorų (240 g)
- 1 svogūno
- 1 skiltelės česnako
- 1 a.š. įvairių rūšių pipirų
- 1 lauro lapo
- 1 a.š. akmens druskos
- 1 a.š. jūros druskos
- 1 v.š. rudojo cukraus
- 1 v.š. vyno acto (raudono)
- 50 ml vandens
- aliejaus (kepimui)
Gaminimas:
- Faršą užmarinuojame iš vakaro (arba bent pora valandų prieš gaminimą): pagal skonį dedame druskos, smulkiai maltų bei grūstų pipirų, išmaišome, paliekame susistovėti.
- Įdarui smulkiai supjaustome svogūną, sutarkuojame morkas, smulkiai supjaustome arba sutarkuojame kopūstą.
- Išverdame ryžius, ataušiname, sudedame į faršą, išmaišome.
- Įkandin dedame smulkintas daržoves, viską apjungiame.
- Formuojame ovalo formos kukulius (9 vienetus po maždaug 100 g).
- Dedame į skardą, kepame 175 laipsnių temperatūroje, uždengę aliuminio folija 45 minutes.
- Padažui aliejuje pakepiname česnaką, paskui svogūną, dedame žiupsnelį druskos, pamaišome.
- Sudedame pasmulkintus konservuotus pomidorus, supilame vyno actą, sudedame cukrų, druską, pipirus ir lauro lapą, įpilame vandens.
- Paverdame ant silpnos kaitros maždaug 15 minučių, paliekame susistovėti.
- Apkeptus kopūstainius perkeliame į kepimo indą, užpilame padažu ir pakepame dar maždaug 15 minučių, išjungiam orkaitę, neskubam ištraukti, paliekame keliolika minučių skoniams susistovėti.
- Patiekiame su virtomis bulvėmis ar bulvių koše.
Paprasti valgiai, gali tapti neįprastais! Skanaus!
Dar šis bei tas…
Padažo kitą kartą tokiam kiekiui daryčiau dvigubai daugiau – kukuliai išsausėjo kepdami skardoje (bet tai nėra blogai), pilnai juos “pamaitinti” padažo neužteko.
Ryžių galima dėti šiek tiek daugiau – kukuliams suteiks daugiau tvirtumo.
Gaminau šiuos “tinginėlius” iš žvėrienos (kanopinių) faršo, į kurį labai minimaliai įmalu kiaulienos lašinų. Tokį faršą naudoju ir kibinams, ir faršo iešmeliams, netikram zuikiui, įdarytoms paprikoms ar kur tik jo reikia, – faršas liesas, bet labai skanus.
Ruošiamas patiekalas savo kvapu labai priminė kopūstų kotletus, – dar vienas puikus, neapsunkinantis organizmo patiekalas.