Pavasaris jau spėjo įsibėgėti, tačiau mūsų kraštuose tai didžiausias vitaminų stygiaus laikas. Kas tik žalia, ar kas rausva traukia akį. Ant mūsų stalo kasdieninio, taip pat, norisi spalvų.
Spalvingas šiandien paprasčiausias, bet neprasčiausias batonas – visa prancūziška BAGETĖ (baguette, pranc.), mano duonos favoritė. Labai skanu ją, ką tik parneštą iš parduotuvės, laužyti ir kramsnoti vieną, o jei yra džemo, medaus, riešutų sviesto, ar dar kažko, kas tiktų + stiklinė pieno ar kakavos – štai jums ir pavakariai ar ir visa vakarienė.
Tarp kitko, yra trys istorijos, kas, kada ir dėl ko pradėjo kepti tokią neįprastą duoną… Bet dabar jau laužiu per pusę savo duonytę, perpjaunu išilgai, dedu į 150 laipsnių orkaitę, trumpai padžiovinu, bet tai dar ne viskas!
Reikės:
- 1 bagetės
- 100-150 g baltojo čederio sūrio
- 4 didesnių romaninės salotos lapų
- 0,5 granato vaisiaus sėklų
- 1 saujos graikinių riešutų
Gaminimas:
- Atskiriame 4 (arba kiek patinka) romaninių salotų lapų, jas užplikome virintu vandeniu, palaikome keletą minučių vandenyje, po to padedame ant sietelio, kad nuvarvėtų vanduo.
- Ant padžiovintų batono puselių dedame trupintą čederį ir dar kelioms minutės grąžiname viską į orkaitę – kol išsilydys sūris. Šalia sudedame graikinius riešutus, kad šie paskrustų (nereiks atskirai kepinti).
- Pasiruošiame granato sėklas.
- Ištraukiame iš krosnies batoną, ant viršaus klojame supjaustytus salotų lapus.
- Viršų papuošiame granato sėklomis, paskaniname stambiais graikinių riešutų gabaliukais.
Skanių akimirkų kramsnojant traškų sumuštinį, kuriam dar daugiau traškumo suteikia granato sėklytės ir kepinti riešutai!
Dar šis bei tas… (Iš bagetės atsiradimo)
Balta duona Prancūzijoje atsirado Napoleono valdymo laikais, o prailgintą formą kepėjai pradėjo naudoti tam, kad Imperatoriaus kariams būtų patogiau ją transportuoti. (Tarp kitko, “baquette” prancūziškai reiškia lazdelę.) Manoma, netgi, kad Napoleono kareiviai tokią duoną nešdavosi kelnių klešnėje (abejotina versija – kas liktų iš jos po ilgo žygiavimo pėsčiomis?).
Kita versija – labai nepatogi prancūzams, nes manoma, kad bagetė atkeliavo į Paryžių kartu su kepėju iš Vienos dar 1839 metais.
Dar viena istorija teikia pirmenybę įstatymui, išleistam trečiąjame dešimtmetyje, kuris draudė darbininkams pradėti dirbti ne anksčiu nei 4 valandą ryto. Kadangi bagetės nereikėjo ilgai minkyti, o ir kepimo laikas jos buvo trumpesnis nei tradicinės apvalios formos duonos (boule, pranc.), jos gamybos apimtys labai padidėjo, nes prancūzai, kaip jie buvo įpratę, galėjo pusryčiams mėgautis šviežia duona. Tačiau greitai bagetės reputacija krito, nes visuomenėje įsivyravo opinija, kad ji kenkia sveikatai, nes žmonės jos galėjo suvalgyti daug ir įgyti viršsvorio.
Bagetės renesansas prasidėjo nuo 60-ųjų metų, o yač populiari ji pasidarė 80-aisiais. Nuo to laiko šios duonos vartojimas visame pasaulyje tik auga. O mintis, kad ilga duonos forma atsirado tam, kad galima būtų ją laužyti rankomis, gal būt ir yra pati tikriausia bagetės atsiradimo versija?
Genealumas glūdi paprastume – bagetės atveju tai ypač tinka. Ji kepam tik iš kvietinių miltų, vandens, druskos ir šviežių arba sausų mielių, tačiau tas jai netrukdo būti populiarumo viršūnėse.