Radau aš deimantą.
Jis juodu akmeniu gulėjo,
šveičiau, kol rankos suragėjo,
širdis nutilo laukti nepradėjus.
Gilus nusiminimas palietė akis,-
ryžausi šokiui..., 
liemuo išlinko ir staiga, - 
kažkas nedrąsiai palietė
rankas manas...
.........................................
Tu mano Deimanatas,
tave iš juodo akmenio prikėliau,-
švytėt pradėjai.
Mano širdis ir vėl plazdėt norėjo,
akyse žvaigždės suspindėjo.
Mes šokome kartu su vėju...
Ir rankos, kaip vijokliai susipynė
į mūsų Meilę begalinę
išdegintoj dykynėj...