Radau aš deimantą.Jis juodu akmeniu gulėjo,šveičiau, kol rankos suragėjo,širdis nutilo laukti nepradėjus.Gilus nusiminimas palietė akis,-ryžausi šokiui…, liemuo išlinko ir staiga, – kažkas nedrąsiai palietėrankas manas….Tu mano Deimanatas,tave iš juodo akmenio prikėliau,-švytėt pradėjai.Mano širdis ir vėl plazdėt norėjo,akyse žvaigždės suspindėjo.Mes šokome kartu su vėju…Ir rankos, kaip vijokliai susipynėį mūsų Meilę begalinęišdegintoj dykynėj…