Ar žinojote, kad petražolės pavadinimas siejams su graikišku žodžiu “petros” (uola). Į mūsų virtuvę ši prieskoninė žolelė atkeliavo iš Vidužiemio jūros regiono ir augo ji uolėtose vietose. Be to, ji buvo labai panaši į salierą. Vietiniai gyventojai manė, kad petražolė ir salieras yra to pačio augalo dvi skirtingos rūšys. Kadangi salieras augo pelkėtose vietovėse, ten jis buvo vadinamas salieru, o uolėtų vietovių gyventojams tai buvo petražolė arba “uolų salieras”.

Graikai ir romėnai maistui petražolę naudojo daugiau kaip prieš 5000 metų. Be to, jiems tai buvo šventas augalas, juo karūnuodavo net sportinių žaidynių nugalėtojus.

Dabar tai yra prieskoninė žolė, auginama visuose penkiuose kontinentuose. O derlius imamas iki jos žydėjimo, nuo gegužės iki lapkričio mėnesio. Maistui dažniausiai auginamos plačialapės petražolės, o puošimui – garbanotos.

Petražolė – vaistinis augalas

Petražolė – ne tik prieskoninis augalas, bet ir vaistinis. Petražolės turi širdies skausmą malšinančių savybių, gali skatinti diurezę, mažinti patinimą. Dėl petražolėse esančio insulino, jas rekomenduojama naudoti diabetu sergantiems asmenims. 50 gramų petražolių ryšelyje yra visos paros vitamino C dozė. Petražolėse esantis kalis ir fosforas prisideda prie kaulų ir raumenų stiprinimo, bei širdies ritmo reguliavimo. Magnis mažina nervinę įtampą, padeda atsikratyti nemigos. Dar vienas vertingas elementas – geležis – naikina mažakraujystės požymius. Cinkas teigiamai veikia libido, o fluoras sėkmingai kovoja su ėduonimi. Selenas ir flavonidai laikomi profilaktinėmis priemonėmis nuo vėžio. Petražolės padeda ligoniams, sergantiems inkstų, virškinimos organų, prostatos, skydliaukės, tulžies latakų ligomis, pankreatitu, konjunktyvitu. 

Nepatartina petražolių didesniais kiekiais naudoti nėsčiosioms, saikingai ir tik pasitarus su gydytoju – sergantiems inkstų, bei šlapimo pūslės ligomis.

Labai paprasta pasigaminti visą organizmą stiprinančio gėrimo. 20 g žalių petražolių lapų užpilama stikline verdančio vandens ir paliekama, kad pritrauktų. Gėrimas išgeriamas per dieną per tris kartus prieš valgį. Jis ypač naudingas, kai trūksta vitamino C ir karotino.

Graikai nuo Antikos laikų petražoles naudojo kaip kosmetinę priemonę. Losjonai, kremai, kaukės puikiai balina odą, naikina šlakus, raukšles ir pigmentines dėmes. Šią savybę lemia didelis kiekis mineralinių medžiagų, vitaminas C ir karotinas. Jei norite išbalinti odą, pasidarykite kaukę ar kompresą iš smulkiai supjaustytų petražolių lapų ir rūgpienio.

Petražolių arbatą rekomenduojama gerti kovojant su toksinais, šalinant šlapimo pūslės problemas ar organizme susikaupusiems skysčiams išvaryti. Tokiu atveju pakaktų iki 4-5 puodelių arbatos, o geriant profilaktiškai, – ir vieno puodelio per dieną. Petražolių arbatos paruošimo būdas: 2 šaukštelius šviežių petražolių užpilkite puodeliu verdančio vandens. Palikite pritraukti 10 minučių, gardinkite citrina ar medumi.

Lieknėjimui gerkite po 1 litrą petražolių užpilo: 10 šaukštų kapotų petražolių užpilkite verdančiu vandeniu, palaikykite 20 minučių, išgerkite per dieną (vartokite ne ilgiau, kaip 3 dienas).

Petražolė – prieskoninis augalas

Pas mus petražolės garsėja nuo seno, kaip augalai tinkami patiekalams puošti. Bet tai ne vienintelis jų pranašumas. Petražolės nepaprastai naudingi ir universalūs prieskoniai. Dera visuose patiekaluose: žuvies, jūros gėrybių, paukštienos. Tinka sriuboms, padažams, virtiniams, salotoms, blynams gardinti. Labai gardus ir sveikas yra petražolių sviestas. Nereikia nuvertinti ir šakninių petražolių. Jų šaknimis galima ne tik gardinti patiekalus, bet gaminti kaip ir kitas šaknines daržoves. Petražolių šaknys labai panašios į pastarnokų, tik baltos. Šios abi daržovės ypač tinkamos kepimui.

Patarimai

Petražolės yra dviejų atmainų: šakniavaisinės ir lapinės. Pirmosios labiau paplitusios, nes maistui vartojamos ir jų šaknys, ir lapai, o antrųjų šaknys nevalgomos. Vasarą skinami lapai, o rudenį kasami šakniavaisiai. Tačiau skindami lapus silpniname augalą.

Šakniavaisinės petražolės lapų turi mažiau – tik iki keturiasdešimties, o lapinės apie šimtą. Be to, jei jau vartojame maistui, tai geriau rinktis pastarąsias. Jose yra daugiau karotino ir askorbo rūgšties – šių medžiagų petražolių lapuose kur kas daugiau negu citrinose ir apelsinuose.

Gaminant troškinius ar sriubas, šviežių petražolių geriau neužvirti. Džiovintas galima sudėti pabaigoje ir pavirti.

Džiovintas petražolės salotoms iš pradžių rekomenduojama penketą minučių pamirkyti šaltame vandenyje.

Užsiauginus daugiau petražolių, galima gaminti iš jų pesto pagardą.

Kalendras drąsiai galima keisti petražolėmis, ypač tiems, kas nemėgsta kalendrų muilo poskonio.

Petražolių lapeliai yra gan silpni, todėl šviežias petražoles reikia plauti prieš pat vartojimą. Geriausia tai daryti skalaujant petražoles šalto vandens dubenyje: paskalauti, kad atkibtų žemės ir kiti nešvarumai, nupilti vandenį ir kartoti, kol vanduo taps švarus. 

Garbanotoji petražolė turi silpnesnes skonines savybes, todėl dažniau naudojama termiškai neapdorota. Tuo tarpu į karštus patiekalus galima dėti stipresnio skonio ir kvapo plačialapę petražolę. Šiuo atveju prieskoninė žolelė dedama prieš gaminimo pabaigą, taip išsaugant ryškią spalvą, skonį ir daugiau maistingųjų savybių.

Petražolių auginimas ir priežiūra

Petražolių sėklos labai smulkios, todėl sėjos tikslumui reikia sutelkti ypatingą dėmesį. Tankiame pasėlyje petražolių šaknys išaugs smulkios, bus daug nestandartinės produkcijos. Rekomenduojami atstumai tarp lysvių yra 67-75 cm, sėti kiekvienoje lysvėje dviem per 6-8 cm nutolusiomis eilėmis. Nereikėtų suvėluoti sėjos, nes augalų vegetacija trunka 150-160 dienų, tačiau pasėjus per anksti į nepakankamai įšilusią dirvą pailgės sėklų dygimo laikas, ir atsiras prasto bei netolygaus dygimo pavojus. Pavasarį sėjama balandžio pabaigoje, tačiau petražoles galima sėti ir iš rudens – spalio pabaigoje ar lapkričio mėn. Petražolių sėjinukai nebijo šalčio – gali ištverti net -9 ºC temperatūrą.

Petražolių sėklas reikia sėti į šviežiai paruoštas vagas, geriausiai apniukusią dieną. Dirva turi būti šiek tiek drėgna. Petražolėms sudygus reikia purenti tarpueilius, kad neįsigalėtų piktžolės. Petražolės labai jautrios drėgmei. Pirmąjį mėnesį, kad augalai gerai pasisavintų trąšas ir galėtų normaliai augti, reikia daug drėgmės. Jei nėra lietaus, petražolės turi būti laistomos. Laistyti reikia negausiai, bet dažnai. Jos blogai auga užmirkusiose dirvose. Norint apsaugoti nuo grybelinių ligų, petražoles geriausia laistyti anksti ryte.

Petražoles žiemai galima apdengti, kad ankstyvą pavasarį būtų žalumynų.

Petražolių žaliava yra šaknys, vaisiai ir lapai. Šaknys kasamos antraisiais augimo metais. Šakninės petražolės nuimamos panašiai kaip ir morkos, tiktai jų šaknys greičiau vysta, todėl nuimtų šaknų negalima ilgai laikyti ant dirvos paviršiaus. Šaknys laikomos kaip morkos rūsyje.

Žolinės petražolės greitam naudojimui pradedamos skinti, kai susiformuoja 5-6 tikrieji lapeliai. Lapeliai gali būti skinami nuolatos, o rudenį – kai lapai pasiekia 15-20 cm. Ilgesniam saugojimui petražolių lapai ir šaknys gali būti džiovinami, šaldomi, konservuojami.

Straipsniui naudoti šaltiniai: https://www.ducros.com/fr-fr/le-secret-des-epices/le-persil; https://www.delfi.lt/maistas/sveikas-maistas/ne-visos-zoleles-sveikos-kuo-jos-naudingos-ir-kodel-gali-pakenkti.d?id=81740747; https://sodospalvos.lt/rubrikos/prieskonines-grazios-vaistingos-kas-jos/; https://sveika.lt/petrazoles-petrazoliu-arbata-ir-ju-nauda-sveikatai/; http://www.agrozinios.lt/portal/categories/133/1/0/1/article/12343/petrazoliu-auginimas-1