METŲ LAIKAI – kai keičiasi ne tik gamta, bet keitiesi ir pats, žmogau, ir ne apdarais vis kitais besidabindamas, bet iš vidaus, iš esmės pasikeiti.
PAVASARĮ tavo siela pradeda skraidyti su pirmais parskridusiais paukščiais, išsivalyti norisi ne tik iš išorės, bet ir iš ten, giliai ... ; pakilti, kartu su pienės pūkeliu lig debesų – maža ką, gal pamatęs save iš aukščiau, dar ką nors gero atrasi?
VASARA – joje viskas sudėta – spalvų paletė, kurios nei vienas profesionalus dailininkas neturi prie savo molberto – nuo vaivorykštės iki raibuliuojančių saulės atspindžių ant vandens, o garsų, kuriuos skleidžia gamta – nuo lakštingalos iki griaustinio grūmojimo, nuo odės meilei uvertiūros iki dramatiškos atomazgos – viskas telpa vienam vasarvydžio sapne. Ar rugpjūtis, padalinęs duoną, ir užmetęs voratinklių tinklą, jau viso ko pabaiga? Ne, tai branda – TU jau esi pasiruošęs tęsti savo darbus - liūdesio kaip nebūta – eini į ūkanotą
RUDENĮ su didelėm šviesos ir šilumos atsargom sieloje, prisijaukintom gamtos melodijom širdyje, apsikarstęs pasakišką aromatą skleidžiančių uogų karuliais – savo sėkmės talismanais. Kai pradeda dunksėti obuoliai – stabteli akimirką, įsispiri į lengvus nukritusių lapų batelius ir eini pasitikti
ŽIEMOS. Jos tu pasiilgai, jauti, kaip ramiau tvinksi širdis. Šalia esantys žmonės atrodo taip arti, visai šalia. O kur jie buvo anksčiau? Dairaisi vis pro langą, pasiilgai šviesos, to skaidraus jausmo sieloje, kai atrodo pats išsigrynini, susijungi su snaigių kristalais, kad įgytum naują formą Kaukių baliui...