Pagal senovines prancūzų tarmes galime atsekti, kad klafutis („clafouti“) galėtų maždaug reikšti „vyšnių tešla“, na, kaip koks tešlainis su vyšniomis. O kodėl gi ne? Juk pagrindas yra blynų tešla. Seniai magėjo išbandyti šį tradicinį vidurio Prancūzijos, Limuzeno regiono desertą.
Išstudijavau keletą blogerių esperimentų, įsijungiau dar pora prancūziškų transliacijų iš virtuvės ir suabejojau – kažkaip man sunkiai sekasi su skystos tešlos kepiniais, o čia ko ne lietinių tešla turi būti. Na, bet jei jau visi taip giria, o vyšnių likučiai laukia savo eilės, reikia pabandyti! Dar kartą viską išstudijuoju, ieškodma kažkokio paslaptingo ėjimo, tam kad mano desertas nepatirtų fiasko.
Radau! Atsiminiau, kad mano neišmaniojoj orkaitėj tokio tipo tešlos konsistencija įgija norimą išvaizdą tik kepama ilgai ir 180 laipsnių temperatūroje – vienas kulinarinis video tą patvirtino. Ėmiausi darbo. Galvoje sukosi daugybė klausimų. (“???”)
- Ar tos vyšnios turi būti privalomai su kauliukais, ar „išrakinėtos“? Tikras prancūziškas klafutis turi būti SU KAULIUKAIS – teigia tradicinių virtuvių puoselėtojai. Ahaaa …
- Ar pirma miltus sumaišyti su cukrumi, o tada įmušti kiaušinius, ar kiaušinius suplakti su cukrumi ir juos gražiai įterpti į miltus?
- Ar dėti sviesto, ar jo paimti tik kepimo indui ištepti? Nors prancūzų paveldo tinklaraštis aiškiai rašo, kad be papildomo sviesto.
- Geriau imti grietinėlę, ne pieną? – „pagerinti“ klafučiai labiau viliojo…
Reikėjo greitai apsispręsti, nes jau noras praeiti ketino pro šalį.
Apsisprendžiau…
INGREDIENTAI
- 500 gramų vyšnių su KAULIUKAIS
- 3 kiaušiniai
- 120 gramų cukraus
- 200 gramų miltų
- 70 gramų ištirpinto sviesto
- 200 mililitrų pieno
- truputis druskos
GAMINIMAS
Nuploviau ir nusausinau vyšnias. Kadangi jų nebuvo pakankamai, pridėjau dar trešnių – skirtumas nedidelis. Originalus receptas reikalauja rūgščių vyšnių – labiau kontrastuoja saldus su rūgščiu. Sviesto gabaliuku ištepiau kepimo formą ir padengiau ją cukraus sluoksniu. Supyliau ten paruoštas uogas. Miltus persijojau, sumaišiau su cukumi ir druska, įmušiau po vieną kiaušinius, kiekvieną vis įplakdana su šluotele. Atėjo laikas sviestui – po truputį sudėjau ir jį. Pieną supyliau pabaigoje – gavau skystoką tešlą. „Keista tešla kepiniui“ – pagalvojau, ir dar įbėriau šiek tiek miltų. Neskubėjau pilti plakinio – palaukiau gal pusvalandį ir tik po to gražiai užliejau ant paruoštų vyšnių. Dėjau į įkaitintą iki 180 laipsnių orkaitę ir kepiau ilgai – apie 50 minučių. Mano klafutis visas buvo gražiai iškilęs, papurusiais krašteliais. Palaukus kelias minutes, ištraukiau savo šedevrą ir gausiai apkrėčiau cukraus pudra. Ragavom šiltą. Manau, puikiai derėtų su ledais, kurių tądien neturėjau.
Darbo įsivertinimas: pakankamai neblogai. Nesu ragavusi niekur kitur šio deserto, tai manau, kad jis visai “desertiškas” ir kažkas naujo nei įprasti pyragai. Patarčiau patiekti šiltą (žinoma, jei nesate susipykę su savo virškinimu), nors gerai valgosi ir šaltas.
Vyšnios su kauliukais pasiteisino – tešla labai nepraskydo nuo uogų sulčių, jautėsi vyšnių kauliukų aromatas. Tik valgytojus reikia iš anksto įspėti, kad neskubėtų kąsti, nes gali iš pradžių labai nusivilti.
Jei kitą kartą kepsiu, pabandysiu pirmiausia plakti kiaušinius su cukrumi ir nedėti sviesto, kaip originaiam recepte. Gal dar tikresnis pavyks?
Apsispręsti padėjo šie šaltiniai: https://www.youtube.com/watch?v=vBcZwkfjtFg, http://www.lesmarchesduterroir.fr/leblog/?p=3360