Lietuviškos trešnės pavadinimas yra kilęs iš lotyniško pavadinimo cerasus,  paveldėto, savo ruožtu,  iš graikiško kerasos. Lietuviškasis vyšnios variantas yra skolinys iš slavų kalbos.

Vyšnios žmogaus mityboje atsirado dar prieš prasidedant žemdirbystei. Neolito laikotarpiu buvo nustatyta, kad žmonės jau gėrė vyšnių vyną, bet dar nevalgė jų uogų.

Į Europą vyšnios atkeliavo iš Vidurinės Azijos, tiksliau, nuo Kaspijos ir Juodosios jūros. Jas, dar pirmame amžiuje prieš mūsų erą, atsigabeno romėnai ir pradėjo auginti visoje imperijoje. Viduramžiais jos paplito Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Prasidėjus kolonizacijai, buvo atvežtos ir į Šiaurės Ameriką. Dabar jų galima rasti visame pasaulyje.

Kodėl turime pasirūpinti, kad vyšnių netruktų viso sezono metu ir net žiemą?

SVEIKATAI

Vyšnios yra rūgštesnės ir saldesnės, bet visos jos vertingos daugeliu dalykų. Kuo vyšnių spalva intensyvesnė,  tuo jos naudingesnės žmogaus organizmui.

Rūgščiosios vyšnios turi penkis kartus daugiau antioksidantų nei saldžiosios. Pagal antioksidantų kiekį vyšnios nusileidžia tik mėlynėms, juodiesiems serbentams, gervuogėms ir braškėms. Antioksidantai stiprina imuninę sistemą, saugodami ląsteles nuo žalingo laisvųjų radiklaų poveikio. Tokiu būdu yra užkertamas kelias susirgti tokiomis ligomis kaip vėžys, širdies kraujagyslių ligos, chroniškos ligos.  

Vyšnios yra puikus serotino, melatonino užtaisas,  todėl jos suteikia raminantį poveikį, tinka nemigai gydyti. Vyšnių sultys puikiai atstato sunaudotą energiją fizinio krūvio metu,  sumažina susijusius skausmus, uždegiminius procesus.

Saldžiosios vyšnios mažina blogąjį cholesterolio kiekį organizme. Kaip silpnai paleidžiančios vidurius, jos vartojamos lėtiniam vidurių užkietėjimui gydyti. Šių uogų ekstraktas mažina vėžinių auglių atsiradimo galimybę dvylikapirštėje žarnoje. Saldžiųjų vyšnių ekstrakto vartojimas sumažina ir kai kurių vėžio rūšių ląstelių plitimą.

Kadangi vyšnios turi daug geležies, tai labai tinka mažakraujystei gydyti.

Vyšnios pasižymi ir antiseptiniu poveikiu – mažina uždegiminius procesus. Vyšnių antpilo duodama karščiuojantiems ligoniams.

STALUI

Pusryčiams sutrintos uogos tiks prie blynelių, varškės, pagerins natūralaus jogurto, javainių skonį.

Šviežios vyšnios puikiai papildys vaisių asorti ant svečių stalo,  ypač puošniai atrodys su koteliais.

Vyšnių sultys paskanins įvirius pieno gėrimus, tame tarpe, ir sojos. Galima plakti kokteilius iš pieno, bananų, valgomųjų plombyrinių ledų,  papildžius sezoninėmis uogomis, įpylus vyšnių sulčių ar įmetus saują iškaulytų uogų.

Atėjus vyšnių sezonui privalu pasigaminti nors keletą desertų su šiomis uogomis. Pats paprasčiausias yra klafutis. Kas mėgsta keksus, nuostabus yra vyšnių pyragas.

Vertėtų išbandyti ledų pyragus, šerbetus, o karštą vasaros dieną atsigaivinti jo siclietiška atmaina –  granita.

Vyšnios gali pagerinti kepsnio padažą; reikia įdėti šių uogų arba keletą šaukštų jų sulčių, baigaint kepti kepsniui,  į išsiskyrusį padažą.

Prie žuvies tinka pasigaminti padažą iš keleto gabaliukų mango, vyšnių, balzamiko acto, keleto baziliko lapelių, mėtos ar pjaustytos kalendros lapelių.

Šiaurės Europos šalyse, Anglijoje labai paplitę yra šaltos vyšnių sriubos. Paparsčiausias būdas ją pasigaminti yra šis: sudėti vyšnių uogas, citrinos žievelę, cinamono lazdelę, paskaninti cukrumi arba medumi ir virti apie dešimt minučių; įpilti vyšnių sulčių, sutirštinti miltais, įdėti grietinės, pakaitinti iki užvirimo ir nukelti nuo ugnies. Atvėsinus, dėti į šaldytuvą.  Skanauti karštomis vasaros dienomis.

Žalios ir džiovintos vyšnios gali pagerinti žalių ir virtų daržovių salotas, mėsos ir jūros gėrybių užkandžius. Džiovintas vyšnias, sumalus su žemės riešutais, įdėjus čiobrelių, sviesto gausim sūrio pagardą. Panašiai galima improvizuoti, gaminant visokias užtepėles – papildymui tiks česnakai, svogūnai, garstyčios, burokėliai, riešutai.

Iš vyšnių gaminami sirupai,  užpiltinės, vynai, kriušonai. Vyšnių aromatas nepaliks abejingų, atsigaivinant karštą vasaros dieną.

Augalo dalys turi rauginių medžiagų; naudojamos raugiant odas, kailius,  lapai dedami konservuojant agurkus ir kitas daržoves.

KONSERVAVIMAS:

Uogos naudojamos šaldytos, džiovintos, užkonservuotos su cukrumi.

Šaldyti: nuplauti, išdžiovinti, išimti kauliukus ir sudėjus gražiai ant padėklo, užšaldyti. Sušalusias uogas laikyti šaldymo maišeliuose iki vartojimo. Man patinka greitesnis variantas: paruoštas uogas dedu į šaldymo indelius, pakaitomis sluoksniuodama su cukrumi. Tai būna žiemos desertas, ypač jų pasiilgstam,  artėjant pavasariui. Dar keletą mažų indelių užšaldau be cukraus –  naudoju kokteiliams, padažams.

Džiovinti: Geriausiai tinka tų veislių, kurių uogos būna tamsios, sultingos ir saldžios. Uogas perrinkti, nuplauti, nuimti kotelius. Po to paskleisti ant džiovinimo rėmų (jie turi būti padaryti taip, kad oras galėtų cirkuliuoti ir pro apačią). Džiovinti 50-55°C temperatūroje, o kai uogos apvys, atvėsinti ir vėl džiovinti – šįkart aukštesnėje temperatūroje (iki 80°C). Vyšnios dažniausiai džiovinamos su kauliukais, tačiau galima ir be jų. Kauliukai šalinami po pirmojo džiovinimo etapo,  išspaudžiant pirštais. Džiovintas vyšnias reikėtų laikyti natūralaus audinio maišeliuose sausoje vėdinamoje patalpoje.

Konservuoti su cukrumi: tradiciškai verdamos uogienės – tirštesnės ar skystesnės, su kauliukais ar be jų. Pridėjus mažiau cukraus reikėtų laikyti šaldytuve, o gerai užkonservavus ckrumi,  laikysis ir šiltame rūsyje. Kai kas mėgsta gaminti kompotus, tai taip pat, puikus desertas kai atsibosta uogienės ir kam nepatinka šaldytos uogos.

ATSARGUMO PRIEMONĖS

Ypač jautriam organizmui, vyšnios gali sukelti alergines reakcijas, net astmos priepuolį ar anafilaksinį šoką. Bet šie organizmo įsibrovėliai tampa nepavojingi apdorojant uogas termiškai. Taigi, net labai alergiški žmonės gali mėgautis vyšnių uogienėmis, džemais, skanauti pyragus su vyšniomis.

AUGINIMO YPATUMAI

Vyšnios mėgsta smėlingą dirvą. Auga ir kito tipo dirvožemyje, svarbu, kad jis būtų pralaidus vandeniui. Vyšnioms nepatinka vakarų ir šiaurės gūsingi vėjai, todėl reikėtų į tai atsižvelgti, renkant sodinimo vietą. Sodinti  –  kas 6-8 metrai, mulčiuojant šiaudais ar sausa žole. Pirmąjį derlių vyšnios duos po 3 metų. Sirpstančias uogas reikėtų apdengti tinklu nuo paukščių.

Straipsnis paruoštas pagal: http://www.passeportsante.net/fr/Nutrition/EncyclopedieAliments/Fiche.aspx?doc=cerise_nu