Sumuštinių istorija tikriausiai siekia laikus iki mūsų eros, kai žmonės maistą duonos paplotėliu kabindavo iš bendro katilo, o mėsa, daržovės, grūdai tarp duonos lakštų tapdavo sočiu, energijos teikiančių patiekalu. Tai buvo įprastas valgymo būdas, nes jokių įrankių tuo metu nebuvo. Bet ar tai nėra taip dabar mėgsatmų sumuštinių senoji versija?
Sumuštinis – didesnis ar mažesnis – amžių bėgyje išsigrynino, įgijo savo “prekinį ženką”. Štai Amerikoje yra nusistovėję didesni sumuštiniai , o Europą užkariavo prancūzų ištobulinti canapés – mažyčiai vieno kąsnio sumuštinukai. Kodėl jie taip buvo pavadinti? Patys prancūzai sunkiai randa atsakymą, bet įtikinamiausiai skamba tai, kad pirminė žodžio “canapé” (pranc.) reikšmė – “ilgas medinis suolas su atlošu, skirtas svečiams susėsti už stalo” (dabar dar reiškia ir “sofą”), o tai, ką išradingi virtuvės meistrai surinkdavo ir sudėdavo ant mažyčio kvadratinio duonos minkštimo, atrodydavo taip “patogiai”, kaip kad jaustųsi svečias įsitaisęs tikroje canapé. Hum… kažkaip sudėtinga?..
Ar sudėtinga gaminti canapés? Iš tikrųjų, tai darbas reikalaujantis kruopštumo ir kantrybės. Krapštymosi daug, tačiau rezultatas džiugina. Man mažų sumuštinukų gaminimas nėra relaksacija, kaip, pavyzdžiui, imbierinių meduoliukų dekoravimas. Tai šiek tiek nervinantis darbas. Nedidelis duonos gabaliukas, ant kurio reikia sutalpinti kelis smulkius derinius, reikalauja susikaupimo – jaučiuosi kaip konstruktorė, kuri turi dirbti taip tiksliai, kad “statinys” atlaikytų išbandymus. Keista, bet tai neatgrasina. Išbandžiusi dviejų sluoksnių sumuštinius su veganišku sūriu, paskrudintus prancūziško batono su ikrais, užkeptus su obuoliu ir Brie sūriu – nesustoju. Kartoju senus ir kuriu vis naujus.
Mėgstu šiuos mažylius. Jei kas nors gamintų, sutikčiau valgyti juos kasdien, – priešpiečiams ar vakarienei. Kadangi šaltuoju metu mums ypač reikia Omega-3 rūgščių, kurių yra riebioje žuvyje, silkė – ne išimtis. Pamaniau, kad būtų paklausūs sumuštinukai – žiemą labiausiai užsigeidžiam šios žuvies bet kokiam pavidale.
Jau galite pradėti, jei tik turite silkės ir šaukštą kanapių.
Žvelkite kūrybiškai – čia ir dabar gali gimti jūsų “šedevras”.
O dabar…
Reikės:
- juodos duonos (naudoju naminę, gyvo raugo)
- silkės filė
- keptų burokėlių (galima imti ir virtus)
- tepamo sūrelio (philadelphia)
- citrinos sulčių
- kanapių sėklų
- žalumynų (papuošimui)
Gaminimas:
- Duoną supjaustome nedideliais kvadračiukais, nuimam plutelę.
- Burokėlius supjaustome plonomis riekelėmis.
- Silkę pjaustome plonomis juostelėmis.
- Sausoje keptuvėje pakepiname kanapių sėklas, kol šios paskleis kvapą.
- Sūrelį tepame ant duonos gabaliukų.
- Ant viršaus dedame pusiau sulenktą burokėlio riekutę.
- Paskutines dėliojame silkės juosteles.
- Pabaigai sumuštinius apšlakstome citrinų sultimis, pabarstome kanapių sėklomis.
- Papuošiame špinatais ar kitais žalumynais.
Skanaukite šiaip, patiekite svečiams prie aperityvo, o likučius sudėkite į dėžutę – turėsite priešpiečiams, ilgesniems pasivaikščiojimams gamtoje ar piknikui.