Jau taip yra, – mums, maisto mėgėjams, (neišdrįsau parašyti “gurmanams”, o tuo labiau “gurmė”, kuriais gali vadintis tik išrinktieji) – patinka ragauti viską, ir tai nėra blogai. Negerai – kad dažnai nepasiliekam laiko pasimėgauti maistu. Bet, kita vertus, – kada? Nėralaiko, nėrakada, okada?, – ogi, NIEKADA taip ir nerasim jo niekam, nes su laiku yra visai kiti reikalai nei su santykiais, ar pinigais.
Laikas yra pati patikimiausia investicija į sveikatą – tiek fizinę, tiek psichinę. Tačiau, jeigu esame įpratę tik vartoti ir vartoti, ir vartoti, – nesusimąstom, kad dalį sukurto gėrio galime nukreipti kita linkme. Be šio suvokimo taip ir liksim užstrigę laike, amžiams tapę savo įpročių vergais.
Tačiau ar užtenka pakalbėti apie įpročių keitimą? Juk pakeisti iš tiesų reikia ne įpročius, o save, tai, ką iš tikrųjų mylime (labiau mylime, nei mums bando įrodyti psichologai). Pavyzdžiui, pabandykite mane maitinti tik žaliu maistu! – Kančia. Pradėsiu sapnuoti pyragaičius! Tačiau, jeigu pati ant savęs supyksiu labai stipriai (gal būt tai bus objektyvios priežastys, net keliančios grėsmę sveikatai) – imsiu ir pakeisiu pirmiausia ne mitybą, o įjungsiu kitokį mąstymą, kuriam, įtaką padarys tik labai stiprūs išoriniai impulsai. Pradėsiu domėtis, ar ne per daug valgau miltinių patiekalų, ar pakankamai geriu vandens, ar gamindama maistą nepadauginu druskos, cukraus, … Ir taip žingsnis po žingsnio – mintis ir veiksmas, veiksmas ir mintis…
Šiandien gaminau gruzdintą sojų pupelių sūrį su aštriu padažu – patiko. Ar išsiaiškinau, koks tai yra sūris? – Taip! Sužinojau, kad pati jo nepasigaminsiu niekaip. Kodėl pasirinkau jį? – Todėl, kad vieną kartą į savaitę valgau tik augalinės kilmės maistą – jokių miltinių patiekalų! Ar skyriau laiko pasimėgavimui maistu? – Ne, – supratau tik, kad labai skanu. O kaip jį priėmė mano organizmas? – Neįsiklausiau! Taigi, aš kaip daugumas savo pinigus leidžiu – tiesiog – maistui. Reikia mažiau postringauti ir pradėti taupyti ne vien pinigus, bet ir laiką, kurį galėtumėm skirti brangioms akimirkoms prie stalo – uždengto švaria staltiese su ąsočiu tyro vandens, garuojančiu šviežiu maistu paprastuose, moliniuose induose – žingsnis po žingsnio…
Reikės:
Tofu paruošimui
- 1 pakelio tofu sūrio
- aliejaus (skrudinimui)
- žalumynų, sėklų (patiekimui)
Padažui
- 2,5 v.š. sojų padažo
- 1 v.š. vandens
- 1 v.š. rudojo cukraus
- 1/1,5 a.š. čili pipirų dribsnių
- 1 skiltelės česnako
- 2 a.š. imbiero šaknies arba imbiero miltelių (panašiai)
Gaminimas:
- Į gilią keptuvę įpilame apie 1 cm aliejaus – tiek, kad galėtumėme pagruzdinti sūrį.
- Tofu supjaustome apie pusės centimetro riekelėmis, dedam į įkaitintą aliejų, kepame iš abiejų pusių, kol gražiai apskrunda.
- Apkepusį sūrį išimame iš keptuvės, sudedame į lėkštę išklotą popieriniais rankšluosčiais, kad susigertų riebalų perteklius.
- Smulkiai supjaustome česnako skiltelę, dedame į nedidelį prikaistuvį kartu su kitais padažui skirtais produktais, pakaitinam ant vidutinės ugnies kol ištirps cukrus (užvirti nebūtina).
- Patiekti galima su keptais pomidorais apibarsčius smulkintais svogūnų ar porų laiškais, sezamo sėklomis (naudojau juodgrūdės).
Rūpinkitės maistu – jis neturi būti nuobodus!
Dar šis bei tas…
Nurodytas padažo kiekis man pasirodė nepakankamas. Kadangi jis sutirštėjo, praskiedžiau puse stiklinės vandens.
Originaliame recepte nurodyta patiekti su ryžiais kaip tai daroma Tailande. Nesu ryžių mėgėja – man čia labai tiko orkaitėje kepti pomidorai.
Recepto šaltinis: https://www.nidosreceptai.lt/keptas-tofu-su-imbieriniu-soju-padazu/