Saulė į langus barstė paskutinius vakaro atspindžius. Mes buvome dviese, arti vienas kito, gal net per arti. Peleninėje smilko paskutinė cigaretė, puodelyje – švieži kavos tirščiai. Pabirę cukraus kristalai ant poliruoto paviršiaus buvo mūsų išsiskyrimo liudininkai. Beje, kaip ir senas veidrodis, kuriame atsispindėjome mes – vyras ir moteris. Du žmonės, tiesiog… Dabar tik tiek. Rytoj ryte tavęs nebus, kaip nebuvo jau šimtus kartų, o gal visą tūkstantį.
Nutirpusi blauzda bylojo, kad kūno padėtis per ilgai išlaikyta vienoje vietoje, tačiau smegenys neleido to pakeisti, kaip kad negalima buvo pakeisti nei tavo, nei mano lemties. Į kambarį, kaip vagis, slapčia įsliūkino vėsa, pakuteno skruostą, švelniai nuslinko nugara, dingo po sijonu, lengvu šifonu. Akies vokas trūkčiojo nuo minties, kad tai jau viskas. Dar vieno karto nebebus, ir vieta liks beviltiškai tuščia. Išdavikiški pirštai glamžė sijono šilką, kuriuo buvo pridengta visa kelionė į tave.
Drebulys, vidinis, nevalingas purtė kūną – liesą, kurį jau seniai maitino aistra. Senų grindų lenta, tarsi išderintas instrumentas, sudžeržgusi nutilo. Tai viskas. Šešėliui netrukdžiau išeti. Ar sutema galės jį sunaikinti?
Nebijau sustoti, prigęsti, kad vėl spindėčiau. Nebijau nerasti, išsigąsti, kad vėl pradėčiau. Nebijau suklupti ir klūpėti, kad suradus tiesą, atsitiesčiau. Pasakyk, ar taip blogai netęsti?!