Salotos · Skoniai

Salotos su grilintomis sardinėmis, greipfrutu ir avokadu

Smalsumas viską išragauti nuvedė prie sardinių konservų. Kelionė buvo gurmaniška. Ir tik eidami kartu suprasite, kaip galima atsikratyti nuobodulio, rutininio slogučio ir nervingo rytojaus laukimo.

Pirma stotelė. Ši maža žuvelė pirmą kartą buvo pastebėta Viduržemio jūroje netoli Sardinijos salos, todėl gavo tokį pavadinimą. Prancūzijoje, siekiant išsaugoti gerą šių delikatesinių jūros gėrybių skonį, sardinės būdavo konservuojamos moliniuose ąsočiuose su aliejumi arba actu ir po to išvežiojamos į prekybos vietas.

Antra stotelė. Net ir konservuotos sardinės gali būti laikomos sveiku maistu. Sardinėse yra širdžiai naudingų omega 3 riebiųjų rūgščių, kurios apsaugo nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Žuvyse taip pat yra vitaminų A, D, B6 ir B12, kurie stiprina imuninę sistemą. 100 g sardinių yra rekomenduojama dienos cinko ir fosforo norma.

Trečia stotelė. Priešingai nei kitų smulkių rūšių žuvys, sardinės nekaupia gyvsidabrio tokiais kiekiais, kad jis pradėtų kelti pavojų žmogaus sveikatai. Dėl šios priežasties gydytojai rekomenduoja sardines į vaikų ir nėščių moterų mitybą.

Ketvirta stotelė. XVIII a. buvo buvo atrastas naujas konservavimo būdas ir jis buvo pritaikytas būtent sardinėms, o vėliau ir kitoms žuvims. Termiškai apdorotos žuvys buvo konservuojamos riebaluose. Revoliucingą žingsnį atliko prancūzų konditeris Nikola Fransua Apertas pastebėjęs, kad pakaitinus sandariai uždarytą stiklinį indą su maistu, pastarasis jame išsilaiko nesugedęs kur kas ilgiau nei įprasta. Jis eksperimentavo net 15 metų. 1810 m. jo išleista knyga apie konservavimo metodus nepaprastai išpopuliarėjo. 

Penkta stotelė. Metalinę konservų skardinę dar XVIII a. antroje pusėje maisto konservavimui naudojo olandai. Ar šį išradimą galima priskirti anglų ūkininkui Pierui Duranui XIX a. pradžioje? – Iš dalies. Metų paklaida nedidelė, todėl neverta labai gilintis. Tačiau tiksliai žinoma, kad 1808 metais Prancūzijoje Nanto mieste Žozefo Kolenas pradėjo sardinių konservų gamybą. Sardinės pakepintos aliejuje ir užkonservuotos riebaluose buvo priešistorė jo sūnus Žozefo-Piero Koleno veiklos 1824 m., kuris pradėjo pramoninę konservų gamybą. Nedūžtančios alavines dėžutės buvo žymiai tinkamesnės konservuotiems produktams negu stiklinė tara – nedužo, buvo daug lengvesnės. Be to, ilgesnis tapo jų galiojimo terminas – nuo vieno iki septynių mėnesių.

Paskutinė stotelė. Kokia bebūtų konservavimo ar tinkamos konservuoti taros sukūrimo istorija, mums svarbiausia yra kokybiški produktai. Sardinė yra ta žuvis, kuri nekaupia gyvsidabrio ir šis kriterijus vienas iš svarbesnių renkantis žuvį. Tikiuosi, kad ši kelionė neprailgo. Viliuosi, – kad nuo šiol turėsite dar vieną sveikesnę maisto alternatyvą.

Grįžtant prie recepto – skanus atradimas: saldžiarūgštis imbierinis padažas konservuotą žuvį pakelia į TOP 5!

Sudėtingumo balas – pats žemiausias.

Reikės: (2 asmenims)
  • 1 skardinės grilintų konservuotų sardinių
  • 1 saujos vyšninių pomidoriukų
  • 0,5 greipfruto
  • 0,5 didesnio avokado
  • keleto salotų lapų (pasirinkau romaninę salotą)
  • gražgarstės (nebūtinai)

Padažui

  • 50 ml greipfrutų sulčių
  • 2 v.š. medaus
  • 2 v.š. alyvuogių aliejaus
  • 1 d.š. tarkuoto imbiero
  • žiupsnelio druskos
Gaminimas:
  1. Salotoms nuplauname, nusausiname žalėsius bei vyšninius pomidoriukus.
  2. Nulupame greipfrutą taip, kad neliktų baltos luobelės, pusę vaisiaus išskirstome skiltelėmis.
  3. Avokadą perpjauname pusiau, išimame kauliuką, išskobiame minkštimą, supjaustome jį gabaliukais.
  4. Iš skardinės išimame sardines, sudedame ant popierinių rankšluosčių, kad pasišalintų dalis aliejingo padažo (bet galima šį žingsnį ir praleisti).
  5. Padažą sumaišome iš likusios dalies greipfruto sulčių, skysto medaus, aliejaus, tarkuoto imbiero, pagardiname druska.
  6. Į serviravimo indą klojame salotų lapus, (gražgarstes), dėliojame sardines, o tarpuose – vyšninius pomidoriukus, greipfruto skilteles, avokado gabaliukus.
  7. Viską užpilame paruoštu padažu.

Skanaujame!

Dar šis bei tas…

Padažą rekomenduočiau perleisti per tankesnį sietelį, kad pasišalintų imbiero tarkiai.

Originaliame recepte vietoj medaus rekomenduojamas saldžiarūkštis padažas, – galite bandyti.

Naudoti šaltiniai: https://priekavos.lt/5-idomus-faktai-apie-sardines-receptas/

https://conservesdepoissons.fr/de-1810-a-nos-jours/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *