Miniatiūros

NE(atradimai)

Kai iškyli, godžiai, godžiai įtrauki orą, kad  beužtektų. Žinai, panirsi vėl… ir vėl… Iš kur gi tas žinojimas? Akmuo, gramzdinantis gilyn. Išniręs vis trumpiau pabūsi. Trumpėja valandos, minutės ir sekundės. „Kas suskaičiuos, kiek dar liko gyvenimo kelio Tau?“ – ataidi kažkur iš praeities. Nežinai ir nereikia. Tiesiog būni plačiai atvėręs burną ir akis, įtempęs klausą, kad suspėtum vėl panirti – tenai saugiau, bet nebėra deguonies. Išdegino žvake, žaizdru, kuriam bandyta lydyti metalą.

Gal pelenai išgelbėtų pasaulį tavo? Paklydęs gelmėje, nerandantis namų,  veržies į šviesą. „Gana, jau pabuvai, atgal keliauki” – ir kam gi tas Sizifas gimė? Kad vis ridentų akmenį tą patį?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *