Cantuccini arba cantucci – itališki džiūvėsėliai, kurių gimtinė yra Prato miestas Toskanoje. Pirmoji jų paskirtis būti mirkomiems Vino Santo – likeriniame vyne, taip suteikiant šiems papildomą skonį ir tekstūrą. Pirmasis jų receptas yra išsaugotas XVIIIa. rankraštyje, kuris buvo užkonservuotas Prato miesto archyvuose. 1858 metais Antonio Mattei pavyko gauti receptą ir atidaryti savo “mattonelle” (tarmiškas sausainių pavadinimas) kepyklėlę – “biscottificio”, kurioje sėkmingai iki šių dienų, pardavinėjami originalūs cantucci. Aplankę Prato miestą nesunkiai rasite Ricasoli gatvėje parduotuvėlę su iškaba: « Antonio Mattei, Fabricante di Cantucci ». Retas kuris atvykėlis nenusiperka lauktuvėms pakelio Antonio Mattei kantučinių. Šiuos, nuo kitų galima atskirti iš mėlyno standaus vaškuoto popieriaus pakelio.
O, kol nenuvykom į Toskaną, pasigaminti patiems šiuos skanius sausainėlius-džiūvėsėlius nesunkiai galima ir namuose. Tam nereikia jokių ypatingų sąlygų ar įrankių, net produktai visiškai paprasti. Riešutai – ne prabanga – migdolai (jie origianliame recepte naudojami nelukštenti), kartais dar dedama smulkintų kedro riešutų, kurie suteikia jau kitokį poskonį.
Pati bandžiau cantucci gaminti tris kartus, pagal tris skirtingus receptus. Visus tris kartus, atrodė, kažkas ne iki galo. Nesu jų originalių ragavusi, todėl buvo sunku nuspręsti, kur yra kokia “paklaida”. Visgi, nedaviau sau ramybės, toliau studijavau video transliacijas, analizavau skirtingus receptus, lygindama su savo išmėgintais, kol neužkliuvo vienos italės video – ten jie taip skaniai atrodė, kad patikėjau, kad pagal jos receptą turi pavykti. Ir tai, kad recepte buvo nurodytas šlakelis pieno – “štai, ko jiems reikia” – pamaniau. Man nepatikdavo pernelyg sausa tešla, kurią reikėdavo nežinia kaip sulipinti, o, be to, sausainiai būdavo ganėtinai kieti, vos įkandami – mirkyti juos buvo, kone, būtina. Taigi, patikėjau italės šeimininkės vesija, bandžiau dar kartą ir nenusivyliau – pavyko tokie, kokių visada norėjau.
Paruošti neužtrunka ilgai – gal pirmus kartus … iš tiesų, tai labiausiai reikia sekti laiką, kad jų nesudegintumėm, nes kepti reikia du kartus (tiksliau, antrą kartą, reikia džiovinti).
Patarčiau neatidėlioti – antraip, prarasite kažką labai skanaus;)
Reikės:
- 500 g miltų
- 200 g cukraus
- 3 kiaušinių
- 8 g kepimo miltelių
- 70 g sviesto
- 70 ml pieno
- 200 g nelukštentų migdolų
- 2 v.š. anyžių likerio
- 1 citrinos žievelės
- žiupsnelio druskos
Gaminimas:
- Miltus sumaišome su cukrumi, druska ir kepimo milteliais.
- Sudedame kubeliais pjaustytą sviestą, įmušame kiaušinius, supilame pieną, anyžių likerį, įdedame citrinos žievelę ir viską išmaišome.
- Su mentele darbuojamės tol, kol nelieka sausų miltų.
- Ruošinį išverčiame ant miltais pabarstyto darbastalio ir rankmis suminkome minkštą tešlą (ji privalo tapti vienalytė ir tampri).
- Gautą tešlą išplojame, ant viršaus paskleidžiame migdolus.
- Tešlą su migdolais suvyniojame į ritinį, kurį minkome tol, kol riešutai gerai įsiterpia į tešlą.
- Iš gautos tešlos padarome ilgą batonėlį, kurį padalijame į 4 lygias dalis.
- Iš kiekvieną ritinio gabaliuko suritiname dar 4 plonesnius, panašiai tokio ilgio, kaip orkaitės skarda, kurioje ir kepsime savo kantučius – viršų truputį suplojame, kad riekelės būtų pailgesnės.
- Kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 20-25 minutes, kol batonėliai gražiai pagelsta.
- Išimame iš orkaitės ir leidžiame šiems 10 minučių atvėsti.
- Paimame duonos raikymo peilį (kitaip jie sutrupės), suraikome truputį įstrižai, maždauk 1 cm skersmens riekelėmis.
- Grąžiname atgal į skardą, taip, kaip ir buvo kepami (nereikia riekelių džiovinti atverstų), kepame dar 20 minučių toje pačioje temperatūroje.
- Valgome atvėsusius su arbata, kava, kakava, mirkydami po gabalėlį – skonis ir malonumas garantuotas!
Dar šis bei tas…
Kai kurių produktų neturėjau arba turėjau nepakankamai, o tokiu atveju išeitis yra – keisti kitais. Migdolų dėjau tik 60 gramų, kitą dalį (iš 200 g) užpildžiau lazdyno riešutais (90g), džiovintomis spanguolėmis (40g), įmaišiau keletą anakardžio riešutų – puikiai viskas tiko.
Anyžių likeris ar anyžių sėklos yra būtinos išpildant originalų receptą, tačiau savo miestelyje jų negavau, todėl drąsiai keičiau šaukšteliu vanilės esencijos (galima naudoti ir vanilinį cukrų – dažnam recepte taip ir daroma).
Dar pradžioje buvau užsiminusi, kad šį receptą pasirinkau dėl šlakelio pieno – kantučiai tampa minkštesni, tačiau truputį trapesni – pjaustyti reikia atsargiai.
Tiek, kiek perskačiau receptų, gamybos procese riešutai yra maišomi kartu su skystaisiais produktais, o tik po to dedami miltai su kitais sausais priedas – taip greičiau riešutai įsikomponuoja tešlą, gal būt … Man visai patiko ir mano aprašytas būdas, o vaizdžiau – video siužete.
Naudoti šaltiniai: