....Gal pristigau drąsos ir negalėjau sužinoti iki galo. Tik pirštų atspaudai, grįžimas pasiilgus. Ar tai, ką reiškia? Nežinau. Prisiminiau tik ilgesį. Ko buvo galima tikėtis? Numatyti? Ne, tai neįmanoma! Čia tiks scenarijus bet koks. ------------------------------------------------------------------------------------------------ Paklydau erdvėje. Netyčia nežinodama paklydus, Sutrikau pamačius siluetą. Tikėtą laukiamą lyg geismas. Prasmės ieškojimas ir negalėjimas išdrįsti. Sroveno kūnu šiluma. Gyva prasmė juk čia! Netikęs laikas, ar jis bus kitas ir jo daugiau? Deja, atsakymo nelaukiau – nuėjau. ------------------------------------------------------------------------------------------------- Stovėjau nugara, susidomėjus. Tikriausiai reiškė tai, kad laukiu. Ar laukė jis? Aš nežinau. Toks netikrumas vertė laukti begalybę. Ir kam tu pasakysi apie tai? Baimės neturiu, bet turi jis. O gal gi viskas atvirkščiai? Tai sudėtinga, kai nežinai. Pakelsiu ranką, antakį, pakreipsiu galvą – ženklai. Ar jų pakanka? Blogai, kai nežinai. Tačiau, žinoti ir nereikia – tai juntama labai gerai. --------------------------------------------------------------------------------------------------- Kava išsinešimui buvo pretekstas bendrauti, Glamonės akimis, žinojimas, kad greit praeis. Tai slėgė, bet vertė stengtis – Kartot atsakymą tą vieną vis bandžiau. Bandyti vertė laikas – jaučiau, kad jį žudžiau. ----------------------------------------------------------------------------------------------------- Kai pirštai neriasi, delnai priglunda, randa vietą, Akyse žiebiasi aušra. Stovėjai visiškai šalia, toks artimas ir mielas. Būk mano draugas! – (ne)sakiau. Širdis kliedėjo nerimo pilna - Jai iššūkių vis negana! ---------------------------------------------------------------------------------------------------- Nesutikau daugiau, bet būna visko – netikėtumų, išdaigų likimo laukiu vis dar - Įeisu pro duris, pagausiu žvilgsnį, atrodysiu, kaip visada, Kaip jam patinka – tiesi ir atvira...