Įskaudinta lemtis atsuko veidą į duris. Tikėjo, kad kažkas atidarys – tai bus drąsus ir geras taikdarys? Prabėgo metai, ir kiti, nulinko medžiai pakely. Tikėjo, - tuo keliu ateis draugiškesni, pasaulio matę artimi. Dešimtmetis jau suką ratą, bet horizonte nieko nesimato. Tikėjo, - vėjas gal atneš snaiges, kurioms bus ne tas pats, ir kaip, ir kas? Tačiau nesuskaičiavus metų,- lemtis sušalo tuoj į ragą. Tikėtis buvo per naivu iš tų, Kuriems nebesvarbu...