Mėnulio luotas Dilina akis... Nutilo net cikados. Tyla, įslinkus paslapčia Ir pasiliko čia. Senovinė stakta, Sulaužyta simetrija - Virtuvėj ant grindų, Ir ant senovinių kėdžių, Ant tinko ir ant mano rankų - Joms nesvarbu - Luženų - visur - Jų neturėjo būti! Gali pražūti. --------------------------------------- Akys, sklidinos dvi taurės,- Jau buvo pasiruošę švęsti! Sode nukrito obuolys. Nugėriau vilties lašą, Bet lūpos prašė DAR... Viltis? - Ji turi skonį? Kodėl gi niekas to nesakė? Kodėl dabar turiu pati viską atrasti? Dar lašą! ------------------------------------------- Mėnulio luotas plukdė mano viltį... Temo. Gerai? Blogai? - Kas žino? Greičiau pabėgsiu nuo vilionių, Kol nepaleido savo džino.