Kartais nepagalvojame, kad galime tą patį kąsnelį prie kavos pasigaminti sveikesnį, arba kitokesnį, “išmoningesnį”. Išmonė šiuo atveju, tai gebėjimas kūrybiškai panaudoti šaldytuvo atsargas, nes buvo taip…
Kiekvieną rudenį prisiskinu kibirėlį svarainių – arbatai. (Šiais metais prisiskyniau dar ir trauktinei). Procesas įprastai užtrunka – baisiai sunku prisiruošti morališkai – tenka iškęsti jų kietą pasipriešinimą peilio ašmenims ir begalę iššautų sėklų, tarsi kambarys būtų derlingas laukas, o joms būtų būtina kuo plačiau paskleisti savo rūšį. Na, bet kai imiesi, tai ir padarai. Susluoksniuoji su cukrumi. Mėnesį pageri kvapnios arbatos ir… pamiršti.
Likusio gėrio (šitiek padėta pastangų), išmesti lengva ranka nepavyksta. Ateina kitas ruduo – “Oi, kaip gražiai kabo svarainiukai! – reikia žiemai vitaminų” – viskas pasikartoja iš naujo, o šaldytuve be džemų ir uogienių atsiranda dar vienas kitas papildomas stiklainiukas. Bet, ar galit patikėt, kad supjaustyti ir užkonservuoti su cukrumi svarainiai gali stovėti ne vienus metus – atidarai stiklainiuką po dviejų metų, pauostinėji, paskanauji, įvertini kaip tinkamą, padedi atgal su mintim – “kažkam bus galima panaudoti”. Tas “kažkas” buvo iš pradžių galečių, tartatlečių papildomi ingredientai įdarams – bet kiek ten jų tesunaudosi?
Netrukus pradėjo suktis įkyrios mintys apie sveikuoliškus desertus. Viena jų – iš ko sveikų desertų kūrėjai gamina savo torčiukams “pamatinį” sluoksnį? Būdama daugiau tradicinio maisto gerbėja, neturėjau laiko analizuoti ir gilintis – galvoje turėjau tik kažkokį “maždaug suvokimą”, kuris man pakuždėjo mintį, kad pagrindą galiu pasidaryti iš savo stiklainiukų turinio? Kadangi viską smulkinu kokteilinėje, sudėjau ten ir svarainių skilteles – susmulkinau iki pakankamai smulkios konsistencijos. Sumaišiau su kokosų aliejumi, trupučiu sirupo, padžiovinau orkaitėje įprastai, kaip bet kokią granolą. Gavau puikius sausus trupinėlius, kvepiančius svarainiais su obuolių pustoniais.
Mėgaujuosi rytais dar ir dabar. Gerdama kavą įsidedu jų į dubenėlį, įmetu keletą per naktį išmirkytų graikiškų riešutų, viską užpilu trupučiu agavų arba klevų sirupo – puiku, nieko daugiau nereikia – skanu, maistinga, sveika. O kaip iš džiovintų svarainių pasigaminau skanų desertą, sekite žingsnis po žingsnio.
Reikės:
Pagrindui
- 700-800 ml svarainių granolos
- 100 ml agavos/kaštonų sirupo (arba bet kokio vaisių sirupo)/medaus
- Datulių (1/3 granolos turinio)
- 500 g kreminės varškės
- 180-250 ml grietinėlės
- 3 v.š. želatinos
- 60 ml vandens
- 1 nedidelės citrinos
- Šilauogių (papuošimui)/kitų šviežių uogų
Įdarui
Gaminimas:
- Svarainių granolą susmulkiname kombainu arba sudedaame į kokteilinę.
- Gautus trupinius sumaišome su vaisių sirupu.
- Iš datulių pašaliname kauliukus, jas susmulkiname atskirai tuo pačiu būdu.
- Smulkintas datules sudedame į ankstesnį ruošinį.
- Rankomis viską sujungiame, išminkome iki vienalytės masės.
- 24 cm atsegamą formą išklojame kepimo popieriumi, sudedame gautą masę, išlyginame, paspaudžiame, kad gražiai susiformuotų pagrindas.
- Dedame į 150 laipsnių orkaitę, džioviname apie pusvalandį.
- Kreminę varškę sudedame į didesnį indą, permaišome.
- Želatiną užpilame vandeniu, nutarkuojame citrinos žievelę, įspaudžiame sultis, paliekame keletui minučių išbrinkti.
- Grietinėlę išplakame iki standumo.
- Išbrinkusią želatiną ištirpiname, atvėsiname, plona srovele supilame į varškę.
- Lėtai įmaišome išplaktą grietinėlę.
- Silikonine mentele gražiai sujungiam visus igredientus.
- Padžiovintą pagrindą ištraukiame, atvėsiname, ant viršaus sukrečiame paruoštą varškės masę.
- Gražiai išlyginame, dedame į šaldytuvą valandai kitai arba dar geriau – nakčiai.
- Patiekiame su šviežiomis uogomis
Mėgaukitės sveikesniais desertais!
Dar šis bei tas…
Svarainių granolą galima pagerinti džiovintomis spanguomis – jas sudėkite jau išjungus orkaitę, permaišykite su padžiūvusiais trupiniais, palikite susistovėti.
Tokio tipo granolą galima gaminti ir iš kitų smulkintų džiovintų vaisių, pvz., obuolių kriaušių.
Pagrindui nurodyti kiekiai yra apytiksliai – čia nieko labai nepagadinsite – svarbiausia, kad viskas susijungtų, o džiovinant, labai nesuskrustų.
Kitą kartą bandyčiau prie datulių priderinti vieną kitą džiovintą slyvą – jos turi rūgštumo ir būtų atsvara datulių saldumui.
Pagrindą nebūtina džiovinti – puikiai tiks truputėlį pastingęs šaldiklyje – reikia išbandyti visus įmanomus atvejus, išsirinktį sau labiausiai tinkantį ir patinkantį.
Jeigu neturite kreminės varškės, galima imti įprastą, o paruošti, kaip nurodyta Niujorko sūrio pyragas.
Naudojau kreminę varškę, pagardinta truputėliu cukraus ir vanilės esencija. Jeigu visiškai esate atsisakę cukraus, tada reikėtų rinktis natūralią varškę, ją sublenderiuoti iki kreminės, pagardinti sirupu, vanile ar kitu mėgstamu skoniu.
Grietinėlės nurodytam varškės kiekiui ėmiau 180 ml. Kitur naudojama 250 ml. Man kažkaip pakako ir tokio kiekio.
Specialiai netaikiau, tačiau sluoksniai – pagrindo ir varškės – pavyko vienodo storio. Man tiko idealiai, kažkas pasigedo daugiau varškės – gaminant dar kartą nesunkiai galima koreguoti.
Tokiems desertams sunaudoju visus sirupų likučius – svarainių, kaštainių, kompotų (jeigu tas kompotas atitinka prancūzišką “compotte”). Tai nėra sveikas reikalas, jeigu ribojate cukrų – alternatyva, kaip minėjau, natūralūs sirupai, medus.
Jeigu vaišinsite svečią – šis desertas gražiai atrodys supjaustytas įvairaus dydžio trikampiukais, pabarstytais cukraus pudra. Kad gabaliukai gražiai atsipjautų, peilį panardinkte į karštą vandenį arba trumpam pakiškite po karšto vandens srove – nustebsite pamatę rezultatą.
Galite pasigaminti ir visišką “sveikuolį” – anakardžių tortą.