Toje pačioje knygoje, kurioje sugulę yra pyrago su vyšniomis ir su abrikosais, pyragaičių su braškėmis receptai, atradau ir šį, kuris žaibiškai pavergė daugumos smagurių širdis. Dar prieš metus dėsčiau apie tai, kaip nelengva pagaminti tikrus florentinus, o štai dabar sakau, kad labai artimus jiems galima nesunkiai sukurti namų sąlygomis.
Iš pažiūros receptas nesudėtingas, tačiau labai nuodėmingas. Paragavus vieną sausainiuką, norisi antro, po to – trečio, o paskui nuspausti stabdį tampa vis sunkiau. Tą reikia žinoti, – ypač jei ribojate saldumynus, nes nuo šių skanėstų atsiriboti bus labai sunku.
Stabtelėjus prie priklausomybės cukrui, pritariu – saldumynams tai būdinga. Pirmasis visų laikų saldumynas, žinomas dar Antikos laikais, buvo medus – tai cukrus iki cukraus. Cukrus Europą pasiekė iš Rytų, maždaug XI amžiuje, po kryžiaus žygių, ir, pasak kulinarijos istoriko Rimvydo Laužiko, atvėrė Europos vartus šiai „baltajai mirčiai“. Čia cituoju populiarų dienraštį, tačiau man atrodo, kad cukrui klijuoti tokią etiketę nėra sąžininga, – iš principo.
Nėra nei vienos šventės, šeimos pasibuvimo, draugų susitikimo, kur prie kavos nebūtų deserto. O receptus kūrė kartų kartos, vienos tautos dalijos su kitomis, yra net labai ypatingų, kurie dar ir dabar po keliolika užraktų guli, – šeimos paslaptį saugo. “Baltoji mirtis” man skamba bauginančiai ir niekaip nesisieja su burnoje tirpstančiais pyragėliais, uogų putėsiais, ledais ar puikiai dekoruotais kelių aukštų tortais. Saldu yra skanu, o desertai gali prilygti meno kūriniams ir kas tą paneigs?!
Neperšu savo nuomonės tiems, kurie sako kad yra kitų cukraus alternatyvų ir kone visus desertus galime pasigaminti ir be jo. Ir čia turiu pastebėti, kad sveikuoliški skanėstai yra ženkliai brangesni, nes kad būtų panašūs į savo pirmtakus, jiems reikia brangesnių produktų. O cukrus yra sąlyginai pigus produktas, ir tradiciniai desertai tampa jau ne tik šventinių vaišių dalimi, o ir kasdieniu maistu. Ir tai ne visai OKEY.;( O kai Viduramžiais cukrus buvo žymiai brangesnis už medų ir paprastiems žmonėms nelabai buvo „įkandamas“, tai marcipanais, cukriniais saldainiais, cukruotais vaisiais, uogienėmis lepinosi tik valdovai ir didikai. Tik XVI-XVII amžių sandūroje įvyko cukraus kainų lūžis: kolonijose buvo užveistos didžiulės cukrašvendrių plantacijos, jas dirbo vergai. Ir cukrus ėmė pigti, o jam atpigus jis tapo vis labiau prieinamas ir paprastam žmogui. O tada viskas ir prasidėjo…
Štai tokie pamąstymai apie desertų gėrį ir cukraus blogį – priešprieša, kai dvi pusės suremia ginklus. O stipriau jie pradėjo žvangėti gal koks dešimtmetis, kai žmonės pradėjo domėtis ir tikėti natūraliu išgijimu, investuoti į ligų prevenciją ir geresnę gyvenimo kokybę.
Neturiu nieko prieš. Tačiau SAIKĄ visame kame laikau patikimu saugikliu, kurį išmušti gali tik visiškas nemokšiškumas.
…net ir lieknėti galima sėkmingai visiškai neatsisakius cukraus!
Reikės:
- 50 g sviesto
- 200 g cukraus
- 3 a.š. vanilinio cukraus
- 250 ml grietinėlės
- 300 g migdolų riekelių
- 150 g cukatų
- 50-60 vafliukų (4 cm skersmens)
- 150 g juodojo šokolado
Gaminimas:
- Puodelyje pakaitinkite sviestą, cukrų ir vanilinį cukrų.
- Kai cukrus pradės ruduoti, supilkite grietinėlę, kaitinkite, kol cukrus ištirps.
- Suberkite pjaustytus migdolus, kaitinkite toliau, kol karamelė taps vientisa ir bus laikas puodelį nukelti nuo kaitros.
- Suberkite cukatus, permaišykite, palikite trupučiuką susistovėti.
- Ant kiekvieno vafliuko uždėkite karamelės, sudėkite į kepimo skardą, kepkite 175-200 laipsnių temperatūroje 10 minučių.
- Šokolado sluoksniui puodelyje įstatykite indą su karštu vandeniu, ištirpinkite šokoladą, juo aptepkite vafliukų apačią, dėkite ant kepinių grotelių, arba didesniame padėkle padėliokite juos viršum į apačią kad šokoladas sustingtų.
Skanaujame skaniai ir pavasariui negailime spalvų!
Dar šis bei tas…
Iš duoto kiekio pagaminsite maždaug 45 vafliukus.
Sausainių pagrindui nusipirkite vaflių lakštų, kuriuose apvalia formele padarykite nedidelius diskelius.
Cukatus galite pakeisti imbieru, razinomis, džiovintomis uogomis.
Migdolų ir cukatų santykis gali būti ir kitoks, nes kartais namuose pritrūksta vieno ar kito ingrediento. Paskutiniai florentinai garžiai “suskambėjo” štai tokiu santykiu: cukatų – 300 g, migdolų – 70 g.
Patogumo dėlei cukatų galite nemaišyti į karamelę, bet jų padėlioti ant viršaus pabaigoje.
Florentinus laikykite šaltai sandarioje dėžutėje.
Naudotas šaltinis: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/mityba/nuo-dantis-lauzanciu-meduoliu-iki-cukraus-skulpturu-kuo-500-metu-smaliziavo-lietuva-1030-919954