Susitikome sendaikčiuose. Panorau šnektelti. Atrodė toks pats. Pasenti spėjo prieš gerą dešimtmetį. Tyrinėjo tai šį tai tą, kaip, beje, visi čia atėję. Spėju, ieškojo ko nors praktiško. Sako, pritaikantis buityje. Kalbėjo paparasta, dar iš tų laikų išlikusia, maniera. Ta, tai nepasikeitė. Paprastumas paprastame žmoguje. Aš nežaidžiu žodžiais. Jis buvo to įsikūnijimas. Ir veidas buvo nugludintas saulės paprastuoju būdu. Akys kiek pablukę, paprastai tai atsitinka su amžiumi. Mūsų pokalbis truko tris minutes. Bet paprastumo jausmas manęs neapleido visą dieną.

—————————————————————————————————————————————

Nepaprastai pradėjau dieną. Susitikau seną pžįstamą. Jame buvo tiek paprastumo, kad tas jausmas mane „užkrovė“ kelioms dienoms. Aš nežaidžiu žodžiais, aš esu toje būsenoje. Nereikšmingos tapo prabangios mašinos, prašvilpiančios pro šalį, ponaičiai ir panelės, išsikvėpinę Kenzo, slystančios pro akis kitų vardų rankinės, palaidinės, džinsai ir telefonai. Ne,  nerūpi man iP h o n e ir dar ilgai nerūpės. Pavargau nuo manieringų kalbų, daugžodžiavimo, apsimetinėjimo ir konkuravimo – AŠ GERESNIS. Panorau susitikti dar kartą, tą NEPAPRASTĄ PAPRASTUMĄ.