Nežinau, kaip Tave, bet mane kankina bloga nuojauta nuo LAIKYMOSI ir SUSILAIKYMO. Nuo SIEKIMO ir  PASISEKIMO. Nuo jų man bloga. Matau įtampą: žmonių akyse programinius valdiklius, kūnų robotiškumą, kalbų tendencingumą – taip pasakė DŽONAS. Jis žino geriausiai ir mane ragina sekti jo pramintu keliu. JIS – pasiekęs, o man dar viskas prieš akis ir aš jį galiu „perspjauti“.  Siurbėlė tas DŽONAS, štai kas jis! Išsiurbs tavo gyvastį ir paliks „atee!“ pasakęs. Ar nenusivilsi tada, kad apleido Tavasis guru? Beliks balzamuotis ir gulti į karstą. O ką? Juk taip kurta ateities mozaika subyrėjo ir nežiba jos ornamentai Rojaus šviesoje. 

Velniop tas savikūras! Yra dar vienas Džonas, bet Parkinas, kuris sako „f**k it”!  ir ragina priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Kam kankintis, spausti iš savęs paskutinius laimės likučius? Geriau sėsk ant dviračio, atgręžk veidą saulei ir vėjui, pažvelk dar aukščiau ir pamatysi debesis, staiga pajusi, kaip apima savęs iš naujo pažinimo jausmas, nes tu ką tik susijungei su begalybe. Tai įvyko ir tu supratai, kad tau reikia štai ŠIOS saulės, ŠIO vėjo, ŠIO dangaus. Ar dar ko nors? Gal būt, bet visai nedidelėmis dozėmis. 

O tada grįžti namo ir išmeti VISAS Džo guru knygas į popieriaus rūšiavimo konteinerį. Gali dar pasodinti medį nuo kurio vėliau nusiskinsi vaisių. Ir dietos nereiks laikytis ir pasauliui paslaugą suteiksi. O čia jau ne mano mintis, o gi ji iš tos išmintingos knygos.