Smidrai, kurios populiarumo kreivė žaibiškai kyla aukštyn, turi tolimą ir labai įdomią istoriją. Tūkstantmečių bėgyje ją bandytą daug kartų “patobulinti”, o dabar ypač. Paklausa yra tokia didelė, kad dėmesys ir noras įtikti gurmaniškam vartotojui, skatina ieškoti vis naujų veislių.
Senovėje egiptiečiai ir graikai maistui naudojo laukines smidrų rūšis. Tik daug vėliau romėnai augalą sukultūrino, tačiau jis buvo prieinamas tik turtingiesiems. Ši brangi daržovė tapo prieinama daugumai tik XIX a. pradžioje.
Smidrai yra sezoninė daržovė. Ja mėgautis galima tik nuo balandžio iki birželio vidurio. Per šį laikotarpį turėtumėme kuo dažniau juos įtraukti į savo mitybos racioną. Maisto gurmanai ją renkasi dėl išskirtinio skonio, o sergantys kai kuriomis lėtinėmis ligomis – dėl naudos sveikatai.
Smidrai sveikatai
Smidrai – mažo kaloringumo daržovė – 100 g šviežių smidrų yra 20-22 kcal., bei 2,1 g skaidulų, kurios aktyvina žarnyno peristaltiką, mažina cholesterolio koncentraciją, šalina toksinus. Mokslininkai rado apie 100 fitomedžiagų, esančių smidruose, tarp jų fenolinių junginių (lignanų, norligninų), fenolinių rūgščių, flavanoidų – rutino, kvarcetino, kaemferolio, izorhamnetino, antocianinų. Rutinas yra svarbus antioksidantas, veikiantis antiuždegimiškai, apsaugantis nuo kraujo krešulių susidarymo, stiprinantis kraujagysles, mažinantis cholesterolio koncentraciją, palaikantis sveiką širdies kraujagyslių sistemą. Kvarcetininas yra labai galingas antioksidantas. Japonų mokslininkai nustatė, kad 41 proc. kvarcetino gauname valgydami svogūnus, 29 proc. yra smidruose, o žalioje arbatoje jo yra 8 proc. Kvarcetinas – tai biologiškai aktyvi medžiaga, organizme mažinanti uždegiminius procesus, lėtinanti senėjimą, slopinanti virusų pasireiškimą, veikianti antivėžiškai, mažinanti laisvuosius radikalus, slopinanti blogojo cholesterolio oksidaciją.
Kita unikali smidrų fitomedžiaga yra saponinai, kurių sudėtyje yra steroidinių komponentų ir cukraus, aktyvinančių imuninę sistemą ir slopinančių vėžio pasireiškimą, mažinančių uždegiminius procesus, Smidruose gausu maistingųjų medžiagų (jų randama net apie 22-29 vienetus!): vitamino K, apsaugančio smegenų nervines ląsteles nuo pažeidimų, B grupės vitaminų (B1, B2, B3, B6, B9), padedančių reguliuoti baltymo homocisteino koncentraciją, mažinančių širdies kraujagyslių sistemos ligų (ypatingai aterosklerozės) riziką, o B9 svarbus žmonėms, sergantiems reumatoidiniu artritu. Vitamino A svarbaus regėjimui, vitaminų E ir C, turinčių antioksidacinį poveikį, taip pat seleno, vario, mangano, fosforo, kalio, cholino, cinko, geležies, magnio ir kalcio bei maistinių skaidulų. Smidruose nėra riebalų ir druskos. Angliavandeniai, esantys smidruose – inulinas ir heteroksilanai – veikia priešvėžiškai bei kaip antioksidantai.
Smidrai maistui
Maistui naudojami baltieji, violetiniai ir žalieji smidrai. Baltieji smidrai auga po žeme. Jie yra labiau gysloti ir ruošiami daug ilgiau. Žalieji yra minkščiausi, jų gaminimas neužtrunka. Užtenka pavirti 5-8 minutes sūdytame vandenyje, iš karto atšaldyti lediniame vandenyje, kad išsaugotų savo spalvą.
Smidrų nepatartina laikyti šaldytuve daugiau nei trijų parų. Geriausi yra ką tik nuskinti. Tad jeigu nusipirkote smidrų, stenkitės kuo greičiau juos suvartoti. Be to, kad ilgiau stovėdami praranda aromatą, sukietėja.
Patys geriausi apie 20 centimetrų ilgio ir centimetro skersmens smidrai. Viršūnėlės turėtų būti neprasiskleidusios arba silpnai prasiskleidusios.
Paprasčiausias receptas – minutę palaikyti verdančiame sūriame vandenyje, lėkštėje apdėti sviestu, tirpstančiu sūriu ir valgyti mirkant stiebą į padažą.
Galima smidrus pakepinti: ištirpinti sviestą ir jame pavartant kelias minutes pakepinti, prieš pabaigą pabarstyti druska.
Smidrai puikiai išryškėja su kiaušiniais, grietinėle, sviestu, papildo švelnius briedžiukus, voveraites, paryškina rūkytos žuvies ir vištienos, mėsos skonio natas.
Populiariausi patiekalai iš smidrų yra omletai, salotos, tartos.
Įdomūs faktai
Šparagų ūgliai nepaprastai greitai auga. Jeigu yra tinkamos sąlygos per valandą jie gali išstypti iki 2,5 centimetro. Tai paaiškinama tuo, kad šparagai yra daugiametė daržovė, jų veislės yra senos ir atsparios nepalankioms klimato sąlygoms. Ši daržovė gerai pakelia sausrą ir šaltį, todėl daugumoje geografinių platumų daržininaki gali ją auginti be didelio vargo. Vokiečiai yra bene didžiausi šparagų mėgėjai. Sezono metų šalies restoranuose galima pasimėgauti apie 45 skirtingais šios daržovės receptais - nuo troškintų iki įdarytų ožkų sūriu bei riešutais tartų ir pyragų. Juos šefai išmoningai pritaiko tiek pusryčiams, tiek ir sotiems pietums. Šparagų ūgliai puikiai malšina bitės įkandimą. Užtenka šparagą perlaužti ir juo patrinti sugeltą kūno vietą - skausmas kaipmat išnyks. Japonai ilgus šimtmečius tikėjo, kad šparagas yra geras afrodiziaka. Nors šis įsitikinimas nebuvo paremtas moksliniais tyrimais, tačiau iš kartos į kartą buvo perduodamas žinutė, kad šparagai didina libido, o apsukrios šeimininkės juos patiekdavo romantinės vakarienės metu.
Straipsniui naudoti šaltiniai: