Nukrito ašara – Sužibo krištolu, Sudužo stiklas – Nukrito dužena. Ar tu viena? Ateit skubėsiu – Nubrauksiu ašarą, Šukes surinksiu, Paliksiu krislą, Juk, to ir laukei? Bijai suklysti? Apglėbt skubėsiu – Pašauksiu ilgesį, Pabarsiu liūdesį, Ištirpsiu sutemoj, Juk, to ir laukei? Bridau per rasą – Prikėliau strazdą, Dangus pravirko, Tikėt nustojau … … Skaityti daugiau Nukrito ašara
Mėnulio luotas Dilina akis… Nutilo net cikados. Tyla, įslinkus paslapčia Ir pasiliko čia. Senovinė stakta, Sulaužyta simetrija – Virtuvėj ant grindų, Ir ant senovinių kėdžių, Ant tinko ir ant mano rankų – Joms nesvarbu – Luženų – visur – Jų neturėjo būti! Gali pražūti. ————————————— Akys, sklidinos dvi taurės,- Jau buvo pasiruošę švęsti! Sode nukrito… Skaityti daugiau Mėnulio kambarys
METŲ LAIKAI – kai keičiasi ne tik gamta, bet keitiesi ir pats, žmogau, ir ne apdarais vis kitais besidabindamas, bet iš vidaus, iš esmės pasikeiti. PAVASARĮ tavo siela pradeda skraidyti su pirmais parskridusiais paukščiais, išsivalyti norisi ne tik iš išorės, bet ir iš ten, giliai … ; pakilti, kartu su pienės pūkeliu lig debesų –… Skaityti daugiau Metų laikai
Buvau nubridus pusę kelio,O gal daugiau?Ar eit toliau?Gal reik sustot?Jau pavargau…Nutrynė kojas apavas,Sušlapo apdaras,Šalna apkibo šalikas,Vilkau ant kupros nešulįIr dar daugiau…Šarma blakstienose,Pro burną skverbėsi žiema,Žeme atslinko sutema.Mėnulio ragas, -Gal tai balana?- Menka šviesa ir šiluma.——————————— Pro ūkanas iškilo saulė,Išsiruošė į gamtą troliai.Pamatė savo brolį sniego pusnyje.Nematė žmonės?
Ne TIK cunamis sielą daužo, TIK, TIK, tak, tak… ateis jo pabaiga… TIK, ar tai bus išganymo diena? TIK tak … TIK tak… Ne TIK sapnuoju aitvarą ar aivarą – Abu kartu, TIK, tak… – kartu abu, Ne TIK vartausi naktį, kad pabust suspėčiau… TIK, ar nebus abu skausminga palytėti? Ne TIK lytėti, – ir… Skaityti daugiau Ne (Tik) Praeitis
Sudrėkusiais delnais… Vargais ar negalais… Pakvies jau šiandien? – Nieks nežino … Sunkus laukimas savo išstojimo! Pirmadienį? – Gal būt? 7 ryto! – O, MG! ———————————————- Jau pietūs, ir be jų gyvent gali … Dar nieks nepakvietė – kenti… Suspaudė širdį – Vėl nereikia … Turėsiu gult prie namo slenksčio! – Speige, kai – 25?… Skaityti daugiau Laukimas
Nebūti būtimi, klajoti neregiu po šaltą salą, Kur saulės nebėra, Ir vėl norėti vasaros, skarotos pasakos, Ar virst egle… Būt nebūtim, netrokšti laurų, nubust parugėje sausa žole, Tačiau norėti likt gėle prie tako, Su rasos ašara skruoste, Pakalbint drugį, pasiguosti paukštei, sutilpt delne… Ir neprašyt daugiau pas nieką Aguonos grūdo, alkio nebejaust, Ir vis kartoti… Skaityti daugiau Būtis ar Nebūtis?
Esi nematomas, aš tai žinau… Surast tave sunkiau, bet ieškau uoliai, Po klevo rūbu sau taisausi guolį, – Stebėsiu tavo atėjimą iš toliau. Esi nematomas, aš tai žinau… Per naktį eisiu – rasiu pagaliau, Aušra parodys kelią, – Jau iš toli matysiu TAVO KLEVĄ. Esi nematomas, ar tau geriau? Mane įsuko vėjas į verpetą, Sukausi… Skaityti daugiau Nematomas
Atsikeli žvaliai? Siaubingas melas! Nutįsusiu veidu, ir nesufokusuoto objektyvo žvilgsniu mini į kambarį, kuris yra palaimintas kiekvieną rytą. Jeigu jo nebūtų, nebūtų tavęs, t.y. to kuris dediesi kaukę, nes tik čia tampi pasiruošęs. Ledinis veidas, kurį reikia jau dabar apdoroti, nes minutinė rodyklė nestovi – ji keliauja ten, kur jau greitai būsi ir tu. Desperatiškai… Skaityti daugiau Ta nešvari išvirkščia pusė
Saulė į langus barstė paskutinius vakaro atspindžius. Mes buvome dviese, arti vienas kito, gal net per arti. Peleninėje smilko paskutinė cigaretė, puodelyje – švieži kavos tirščiai. Pabirę cukraus kristalai ant poliruoto paviršiaus buvo mūsų išsiskyrimo liudininkai. Beje, kaip ir senas veidrodis, kuriame atsispindėjome mes – vyras ir moteris. Du žmonės, tiesiog… Dabar tik tiek. Rytoj… Skaityti daugiau Vakaro įžadai
